Visus kitus – sveikinu ir siūlau pasidžiaugti, o pasidžiaugus, nueiti ir padėkoti ūkininkams, arba dar geriau: nupirkti iš ūkininkų turgų ir turgelių ką nors jūsų stalui, ir mokėti nesiderant ir neprašant nuolaidėlės. Arba daryti, kaip aš dažnai darau: man pasako aštuoni eurai, o aš sakau – tegu būna dešimt. Čia mano tokios atvirkščios derybos.
Kodėl džiaugtis? Ir už ką dėkoti?
Ūkininkai greitu ir gerai treniruotu judesiu sugebėjo pasiekti tokią viešųjų ryšių pergalę, kad aš kitos tokios neprisimenu per visus Lietuvos nepriklausomybės metus. Į vienus vartus.
Pirma. Vilniečiams kaimo žmonės padarė šventę. Vilniaus daugiabučių gyventojai su vaikais prie gražių, blizgančių, spalvotų traktorių ėjo kaip į mugę, kaip į NATO ginkluotės parodą. Vaikai pamatė, ko nematę. Pilkas, snieguotas, niūrus Vilnius pražydo. Žinote, ką šneka vilniečiai? „Galėtų taip kasmet.“ Pritariu.
Tik kitąmet tai jau bus nebe protestas, o paradas. Ir galėtume pavadinti Farmers’ Pride (kaip Baltic Pride). Ūkininkų pasididžiavimas.
Antra. Ūkininkai parodė, kaip galima gerai vairuoti ir gerai parkuoti net didžiulę techniką (taip pat ir ją nuplauti). Traktoriai sustatyti, kaip nauji automobiliai salone. Mokykitės, miesto nevalos su parketiniais džipais.
Trečia. Be galo išmintingai veikdami ūkininkai neprileido politikos parazitų ir maitvanagių prie savo protesto. Nes čia ne apie rinkimus (nors, be abejo, dabar viskas Lietuvoje yra apie rinkimus, bet jūs suprantate). Ne tik patvorio oportunistų ir klounų, švenčionienių, orlauskų, celofanų, astrų, šeimamaršių, bet ir jokių politinių partijų vėliavų.
Nebuvo nei Vėgėlės ant traktoriaus su neperšaunama liemene (kaip Boriso Jelcino ant tanko 1991 metais), nei kokio kito kandidato su šakėmis rankose.
Ir todėl viskas praėjo gražiai, geranoriškai ir pavyzdingai. Ne su kartuvėmis ir grūmojimais, ir ne su pykčio perkreiptais radikalų veidais. Kaimo žmonės parodė Vilniui, kaip atrodo orumas, pagarba ir atsakomybė. Ir vilniečiai pamatė, išgirdo ir suprato.
Ketvirta. Ūkininkai atvertė naują demokratinės kultūros puslapį ir parodė, kaip gali ir turi atrodyti taikus ir civilizuotas protestas. Per dvi dienas Lietuva nuėjo dešimtmečio vertą kelią į Vakarų kultūrą.
Penkta. Nesiginčydami ir nepurkštaudami, gudrūs kaimiečiai leido miesto pižonams ir arogantiškiems neišmanėliams patiems išsitiesti savo argumentacijos baloje.
Čia ne tik apie tą svilinančią ironiją, kai labiausiai ūkininkus baksnojo („jiems tik pašalpų ir pašalpų“) daugiausiai tie, kas patys ne tik gyvena už tėvų pinigus ir visokie pradedantys verslininkai ir startaperiai, siekiantys komercijos aukštumų tėvų nupirktais kompiuteriais ir telefonais bei savo infantiliems mokykliniams projektukams deginantys fondų, paramų ir grantų pinigus.
Absurdiškiausias kaltinimas buvo baksnojimas į tai, kokia brangi technika atvyko į Vilnių, „brangesni už mersedesus tie traktoriai, ir dar jiems negana“.
Kaip giliai reikia būti įsimerkus į post-sovietinę proto tamsybę, kad nesuvoktum, kad tie traktoriai yra gamybos priemonės, o ne prabangos ir statuso simboliai? Ir jei ta technika yra aukšto lygio, tai yra teigiamas dalykas, ir tai yra rimto darbo ir atsakingo požiūrio požymis.
Ar įsivaizduojate, kad kas nors pasakytų ligoninėje: „matei, to gydytojo magnetinio rezonanso skeneris už pusantro milijono eurų, ir dar jis algos nori?“ Arba degalinėje, kur kiekvienas kavos aparatas kainuoja po penkiolika tūkstančių eurų, ir jiems dar už dešrainius reikia mokėti, ar pablūdo? Turi gi visko iki sočiai.
Lietuviško pavydo burbulas subliuško ir pačius pavyduolius aptaškė savo turiniu.
Žinau, kad šito teksto iš manęs nesitikėjote. Vieni sakys, o palauk, ar ne tu šaipeisi iš runkelių ir kolūkiečių? Aš. Tik aš visais laikais kalbėjau ne apie žemdirbius, o apie tuos, kurie yra įstrigę pagiežos, atsilikimo, sovietinės nostalgijos mentaliteto pliurzėje.
Kiti galbūt pagalvos, o kaipgi laisva rinka, kodėl reikia remti žemdirbius, bet ne, sakykim, autoremontininkus ar nekilnojamojo turto brokerius? Juk Užkalnis (aš) visada kalbėjo apie tai, kaip rinka viską išspręs.
Matote, yra taip, kad postindustrinėje visuomenėje žemės ūkis yra išimtis. Grynais skaičiavimais, tai ekonomiškai neefektyvi veikla, ir tuo neefektyvesnė, kuo aukštesnės kokybės produkcija gaminama. Ypač mažoje turtingoje šalyje, kaip Lietuva (visada bus pigiau atsivežti prastesnės kokybės ir neskanių produktų iš ten, kur yra didžiulių apimčių industrinė gamyba) – tačiau labai reikalinga socialine ir kultūrine prasme, kad šalis galėtų būti sudaryta iš skirtingų savo sudedamųjų dalių: vienkiemio, kaimelio, kaimo, miestelio, miesto, su skirtingais peizažais ir spalvomis. Taip, tai turtingos šalies prabanga, tačiau Lietuvoje mes jau galime gyvenimą tvarkyti ne kaip pigiau, bet kaip geriau ir gražiau.
Ir būtent todėl praeidami prospektu padėkokite ūkininkui ir patapšnokite traktoriaus padangą.
