Ką galima padaryti išjudinant žmones, gražinant pasitikėjimą, pagyvinant mūsų visuomeninį gyvenimą?
Visuomeninis gyvenimas valstybėje turėtų laikytis ant gerai organizuotos visuomeninių organizacijų veiklos, tačiau Lietuvoje nėra net Visuomeninių organizacijų įstatymo. Jos gali būti tik asociacijos ir kartu su visais kitais juridiniais asmenimis - įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis – būti užregistruotos Juridinių asmenų registre. Kaip asociacijos jos patenka į vieną krepšį su galingus finansinius interesus turinčiomis verslininkų, bankininkų ir kitomis organizacijomis ir lieka nematomos, nes yra vargšės įtakingųjų pasaulyje. Valdžia pastebi tik tokią asociaciją, kuri turi pinigų ir įtakos, arba jai naudingą, patogią ir nekritišką. Pastarąją galima ir paremti, auginant suvokimą, kad visuomenininku būti gera, jei esi arti valdžios.
Be to, visuomeninės organizacijos paskęsta nevyriausybinių organizacijų jūroje, o prie jų priskiriamos ir viešosios įstaigos, tokios kaip vaikų darželiai, mokyklos, universitetai, ligoninės ir bibliotekos, ir į grupę draugų susibūrusios viešosios įstaigos, kurių veikla susiveda į tai, kaip gauti iš valdžios ar užsienio kažkokių lėšų ir dirbti tik tokiose sferoje, kur tų lėšų yra. Ką dirbti, ne taip ir svarbu. O jeigu projektą valstybės ar savivaldybės įnašu, būtinu dalyvaujant kokiuose ES projektuose, paremia dar artimi žmonės valdžioje, tai iš viso galima susikurti rojų, apie kurį tikri visuomenininkai net sapnuoti nedrįsta. Jie dirba toje sferoje, kuri jiems atrodo svarbi, o valdžia šio darbo dažnai visiškai nepastebi.
Todėl antras uždavinys, siekiant nepriklausomos visuomeninės veiklos nuo valdžios ir nuo verslo, yra sukurti nepriklausomą Visuomeninės veiklos paramos fondą, kurį administruotų pačių visuomenininkų deleguoti asmenys, kuriems jie būtų atskaitingi už savo skaidrią veiklą. Toks fondas taptų nepriklausomas, jeigu gautų iš valstybės sutartą lėšų dydį, pavyzdžiui, tokio pat dydžio kaip gauna partijos, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje ir nepriklausomai nuo to, kaip kritiškai ar nekritiškai vieno ar kito valdžios atžvilgiu yra nusiteikusios visuomeninės organizacijos.
Ši sistema turėtų veikti Lietuvoje tik tokiu atveju, jei valstybė ir toliau skirs biudžeto paramą politinėms partijoms, nes ne tik partijos, bet ir visuomeninės organizacijos yra labai svarbi bet kurios teisinės, demokratinės valstybės gyvenimo dalis.
Antrojo žingsnio, kuriant tvirtą visuomenės stuburą, įgyvendinimas, yra neatsiejamas nuo paties svarbiausio trečio žingsnio: padėti pamatus, sukuriant visuomeninio gyvenimo savivaldą, kurios aukščiausia išraiška taptų tam tikra visuomeninė taryba. Ji ne tik kontroliuotų Visuomeninės veiklos paramos fondo veiklą, atstovaudama visų visuomeninių organizacijų atstovų interesams, bet galėtų būti kol kas silpnai organizuotos visuomenės balso išraiška bei valdžios kontrolės priemone. Šį taryba turėtų būti išrinkta, remiantis skaidriais, visiems suprantamais principais, su aiškia atskaitomybe visuomenei, įvertinant politinės valdžios neatskaitomybės bėdas Lietuvoje.
Socialiniam dialogui tarp valdžios ir visuomenės Lietuvoje skirta tik viena institucija: Trišalė taryba, kur dalyvauja verslo, profsąjungų ir Vyriausybės atstovai. Ji galėtų tapti tikrai efektyviu socialinio dialogo tarp valdžios ir visuomenės mechanizmu, jeigu pačios profesinės sąjungos, dalyvaujančios minėtoje Taryboje, jaustųsi visiškai nepriklausomos. Be to, turi būti panaikintos priežastys trinčiai tarp tų profesinių sąjungų, kurios yra arčiau valdžios, kurios dalyvauja Trišalėje taryboje ir gauna valdžios palaikymą, ir tų, kurios laiko save nepriklausomomis ir kol kas nedalyvauja tarybos darbe.
Bet atstovauti visos visuomenės interesams, spręsti kitų svarbiausių valstybei, tautai ir piliečiams klausimų Trišalė taryba negali. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, kur tokios trišalės institucijos veikia, jos svarsto darbo santykių ir kitas panašias problemas. Vis dėlto mūsų šalies valdžia nori Trišalę tarybą padaryti savo partnere sprendžiant ir kitus aktualius šalyje klausimus. Mechaniškai toks funkcijų perdavimas šiai tarybai kažin ar būtų galimas, bet jeigu būtų sutikta į Trišalės tarybos formate duoti bent trečdalį vietų ir visuomenės atstovams, o valdžios asmenims iš tarybos pasišalinti, tada gautume Visuomenės tarybą, kur būtų verslo, profsąjungų ir visuomenės atstovai nedalyvaujant valdžiai. Visa tai netrukdytų Trišalei tarybai vykdyti savo veiklos ir dabartiniu formatu.
Jeigu būtų pasirinktas, kaip ir kitose ES valstybėse, visuomeninės tarybos sudarymas delegavimo principu, kyla klausimas, kas turėtų būti padaryta, išryškinant visuomeninių organizacijų atstovavimą ir reprezentatyvumą.
Visų pirma, Lietuvoje reikia priimti Visuomeninių organizacijų įstatymą, kur būtų aiškiai įvardinta, kokios organizacijos yra tokiomis laikomos. Antra, Teisingumo ministerija turėtų peržiūrėti Juridinių asmenų registrą, kur šalia kitų juridinių asmenų būtų registruotos ir visuomeninės organizacijos, ir sudarytų visiems prieinamą Lietuvoje veikiančių visuomeninių organizacijų duomenų bazę su šių organizacijų ir jų atstovų kontaktiniais duomenimis: pavadinimais ir bent elektroniniais paštais. Nesant tokiai informacijai kyla ir kliūčių visuomeninkams surasti vienas kitą, norint imtis bendrų veiksmų, ir sudaryti Ekonominę-socialinę tarybą delegavimo principu, kurią norėtume matyti tinkamai reprezentuojant visų organizacijų interesus.
Kol Ekonominės-socialinės tarybos Lietuvoje dar nėra, tikslinga svarstyti ir kitas bendro darbo veiklos formas. Pavyzdžiui, viena iš jų burtis įvairių organizacijų atstovams pagal interesus, ypač kai tokiais pačiais interesais užsiima bendraminčiai, esantys skirtingose visuomeninėse organizacijose. Jau šiandien atrodo žada burtis aplinkosaugininkai. Galėtų atsirasti ir bendra antikorupcinė iniciatyva prieš valdžios asmenų blogus darbus ir t.t.
Sveikintina ir iniciatyva dėl visuomeninio radijo ar visuomeninės televizijos laidos atsiradimo nacionalinėje televizijoje. Galbūt galėtų gimti ir bendras interneto portalas, kur visuomeniname gyvenime aktyvūs žmonės galėtų surasti vienas kitą, sužinoti apie kitų organizacijų būsimus renginius, akcijas, siūlomas iniciatyvas. Bet fiziškai visuomenininkų glaudesnių kontaktų link galėtų pastūmėti Visuomenės namų idėja, kur būtų laukiami visų šių organizacijų nariai, nors organizacijos ir neturėtų ten kiekviena savo atskiro kabineto, kas būtų ir neįmanoma suteikti tokiam dideliam jų skaičiui.
Visuomenės namuose patalpos visuomeninių organizacijų posėdžiams ir susirinkimams galėtų būti skirtos pagal interesus. Viena jų – visuomeninėms politinėms organizacijoms, kita - istorinėms-kultūrinėms, dar kitos – žaliųjų, paminklosauginėms, profsąjungų, darbdavių, religinėms,socialinėms, kitoms organizacijoms, kur žmonės susibūrė pagal profesinius veiklą ir t.t. Tą suskirstymą galima būtų dar detalizuoti.
Tokie Visuomenės namai galėtų tapti visuomenės idėjų, iniciatyvų vieta, sutelkiant visus bendram darbui. Dėl vietos stokos Visuomenės namų idėjos negaliu plačiau čia išskleisti, bet ji galėtų būti viena iš vizijų įgyvendinant Tautos namus, apie kuriuos svajojo Jonas Basanavičius, Mikalojus Čiurlionis ir kiti lietuvių šviesuoliai.
Kol kas, kaip žinia, vieta, išpirkta Tautos namams ant Tauro kalno, nėra laisva, todėl laikinai jie galėtų įsisteigti, pavyzdžiui buvusiame Generalinės prokuratūros pastate Vilniuje A.Smetonos gatvėje. Bet tokiu atveju reikėtų bendro įvairių visuomeninių organizacijų kreipimosi į šalies valdžią, kad šie namai, kurie dabar nenaudojami, galėtų būtų perduoti visuomeninių organizacijų poreikiams. Tikiu, kad ne vienas iš mūsų gali pasiūlyti ir savo viziją, kaip gali atrodyti visuomeninis gyvenimas Lietuvoje, ką reikėtų padaryti, kad jis būtų aktyvesnis, o visuomenės balsas girdimas. Tai ir gerai. Svarbu apie tai diskutuoti, nelaukiant, kol kažkas kitas padarys.
Matant, kas vyksta Lietuvoje jau ne pirmus metus, ne vienas svajoja apie kokį nors naują visus apimantį platų naują Sąjūdį, bet šiandien daug kas mūsų valstybėje yra kitaip, nei buvo tada. Susiskirsčiusioje pagal įvairius ekonominius, socialinius, pasaulėžiūrinius interesus visuomenėje kažin ar gali gimti koks nors vienas darinys, reprezentuojantis visos tautos siekius, todėl svarbu sukurti sąlygas sąveikai tarp įvairių visuomeninių jėgų, kurioms padedant Lietuva gimtų ne išblaškyta po pašalius, kaip šiandien yra, bet gerai organizuota visuomenė: valdžios patarėja, kritikė ir pagalbininkė.
Jei kitąmet sutartume dėl nepriklausomo visuomeninio gyvenimo savivaldos ir imtumės žingsnių jai įgyvendinti, padovanotume savo tautai ir valstybei pačią nuostabiausią dovaną, kokios tik galima palinkėti vienas kitam šv. Kalėdų dienomis ir nebesusidurtume su situacija, kai valdžia žmonių negirdi, o žmonės savo šalyje jaučiasi bejėgiais ir bebalsiais.