Visi taip pat supranta, kad NATO mums nepadės. Gynybos planą jie gal ir galėtų ateityje sukurti, bet įgyvendinti jį kas nors tikrai sutrukdys. Gal kai kurie palakstys po miškus, nors jau iš anksto žinoma, kad net 61 proc. mūsų šalies piliečių nepaimtų arba greičiausiai nepaimtų ginklo į rankas ir savo valstybės negintų. Šita naujiena, beje, jokio atgarsio spaudoje nesusilaukė, nes tai, atrodo, nebuvo jokia naujiena, o tik šiaip visiems žinomos informacijos patvirtinimas. Taigi, taip ir vėl liksime nė karto neiššovę. NATO ir jos valstybės tą irgi supranta, Rusijos nelaiko prieše ir parduos jai laivą, kad viskas būtų greičiau.
Esant tokiai padėčiai, neapsimoka toliau investuoti į tokią kariuomenę, kokia ji dabar yra. Krašto apsaugos žmonės to niekada nepasakys, nes kas gi imsis pjauti šaką, ant kurios patogiai sėdi. Jie papasakos apie tai, kad krašto apsaugai skiriamas tik 1 proc. BVP, vietoj norimų 2 proc., kuriems buvo įsipareigota stojant į NATO. Taip pat maloniai paaiškins, kad tie, kad nenori maitinti savos kariuomenės, maitina svetimą. Muilina akis – nei du, nei netgi dešimt procentų karinio saugumo neužtikrintų. Pavyzdžiui, 1939-aisiais į kariuomenę buvo investuojama net 24 proc. BVP, buvo apie 30 000 kareivių, rezervas leido apginkluoti apie 120 000 karių, Lietuva turėjo karo lėktuvų, tačiau tai nepadėjo, o ir nebūtų padėję, net jei būtų buvę ryžtasi aktyviai gynybai.
Mokslinėje literatūroje teigiama, kad išlaidos karo reikalams sukelia ekonominį nuosmukį. Pavyzdžiui, JAV pačios gamina sau visus ginklus ir vien tyrimams išleidžia milijardus. Tų tyrimų metu buvo išrasta daugybė naudingų dalykų: sraigtasparniai, GPS, mikrobanginė krosnelė, mobilieji telefonai, internetas, ir t.t. Nepaisant to, teigiama, kad kiekvienas procentas, skiriamas karinei sričiai, sumažino JAV ekonomikos augimą puse procento. Išlaidos kariuomenei mažina investicijas į civilinę pramonę ir skatina nenašų darbo jėgos panaudojimą. Lėšos kariuomenei iš esmės „pavagia“ lėšas, kurios galėtų būti skirtos švietimui ir sveikatos apsaugai. Koreliacija tarp karinei sričiai skiriamų lėšų ir ekonominio augimo yra neigiama 90 proc. iš 103 tirtų valstybių, ir nė vienoje nėra teigiama.
Mažų valstybių išlikimas priklauso ne nuo kariuomenės, o nuo susiklosčiusios situacijos, nuo tarptautinės sistemos sveikatos, o labiausiai – nuo piliečių ryžto ir vienybės. Aljansai yra sudaromi, kai ir jei tai yra naudinga; lygiai taip pat jie ir išyra. Sąjungininkai atsiranda, kai yra bendras reikalas, o kai jo nebėra – nebebūna ir sąjungos.
Kol kas atrodo, kad sprendimus priimantys žmonės svaiginasi naryste NATO ir ignoruoja tą faktą, kad kariuomenė neatlieka jokios funkcijos, kad šalis neapginama. Rimtai kalbama apie visokius niekus – pav., oro erdvės gynybą. Kiek naudinga oro policija paaiškėjo dar 2005 metais, kai Šakių rajone nukrito rusų Su-27, kurio radarai net neužfiksavo. Visą Lietuvą galima perskristi ir subombarduoti per kelias minutes, o NATO lėktuvų reagavimo laikas – 15 minučių. Kitaip tariant – nė nepakiltų. Tačiau vietoje to, kad peržiūrėtų visos oro policijos prasmingumą, Lietuvos politikai skelbia, kad net ir ekonominio nuosmukio metu NATO bus skiriama papildomų lėšų, kad tik išsaugotų oro policiją. NATO reikia dar milijono, kad būtų finansuojamas absurdiškas karas Afganistane? Prašome, nurėšime nuo dirbančių pensininkų, nuo jaunų motinų, netgi visai panaikinsime pensijas, bet milijonas bus.
Kokios alternatyvos? Alternatyvos greitai atsirastų, jei apie jas būtų pradėta galvoti. Girdėjau, kad nepriklausomybės atkūrimo metais svarstytas ir teroristinių atakų variantas. Pavarčius tų laikų Atgimimo numerius turbūt net įžymaus žmogaus straipsnį apie tai būtų galima surasti. Radioaktyvių medžiagų dabar Lietuvoje bus, galima padaryti „nešvarią“ bombą ir patalpinti kokiame nors bute, gal Maskvoje, gal prie pat Kremliaus. Čia vizija tiems, kas nori kraujo.
Taip pat akivaizdu, kad pagrindinis Lietuvos saugumo garantas yra ne JAV branduoliniai ginklai, kaip teigia Audronius Ažubalis, o piliečių noras išsaugoti valstybę. Kol kas šia tema nieko gero negalima pasakyti – pasitikėjimas teismais, Seimu ir Vyriausybe neįtikėtinai žemas, tarytum čia ne mūsų valdžios institucijos, o okupantų. Pasitikėjimas prezidente aktyviai ir koordinuotai smukdomas žiniasklaidoje. O pati valstybė sparčiai traukiasi, privatizuodama vis naujas viešųjų gėrybių teikimo sferas ir taip pamažu naikindama savo raison d'être.
Ironiškai pavadintame nacionalinio susitarimo „Už saugią Lietuvos ateitį“ projekte numatomas dar stipresnis smūgis Lietuvos saugumo pagrindams. Mažinti visas pensijas ir kitas socialines išmokas, mažinti viešojo sektoriaus atlyginimus, prailginti pensijos amžių. Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje apie 65 metus, o numatomas pensijinis amžius – 65. Kitaip tariant, statistiniam lietuviui bus panaikinama pensija. Tuo bus sutaupyta 10 milijonų. Neįtikėtina, bet tuo pat metu Lietuva perka karinės technikos už šimtus milijonų litų – nežinia kam reikalingus laivus mininkus už 190 milijonų, sunkvežimių už 70 milijonų ir pan., tuos pinigus išleisdama užsienyje.
Be abejo, socialinio draudimo sistemą reikia pertvarkyti, padaryti racionalesne, ir ne visi Vyriausybės veiksmai čia yra kritikuotini. Bet jei jau mažinti, tai gal pirmiausia mažinti ten, kur mažiausiai reikalinga? Bet kokie veiksmai, kurie pakeltų pasitikėjimą valdžia nors 10 proc., būtų žymiai svarbesni valstybės saugumui nei NATO su oro policijomis, manevrais ir „tarptautiniu bendradarbiavimu“ Afganistane uždirbamomis garantijomis, nei milijoninės investicijos į karinę įrangą, kuria tuoj Lietuvoje nebeliks kam naudotis.
Pakartosiu: ribotų resursų naudojimas kariuomenei ir karo reikalams mažina ekonominį Lietuvos potencialą ir silpnina valstybės saugumą. Norėčiau, kad Lietuva būtų viena iš nedaugelio valstybių, kurios neturi kariuomenės ir todėl nedalyvauja karuose, nors to aš savo gyvenime tikriausiai nepamatysiu. Kartą įkurtos institucijos labai sunkiai panaikinamos net tada, kai jos nebeatlieka jokios prasmingos funkcijos. Pavyzdžiui, kas dabar pasigenda pasieniečių prie sienos su Latvija ar Lenkija? O prieš tai atrodė – kaip gi čia be pasieniečių, juk visos valstybės turi.
Taip pat būtų ir su kariuomene, jei vieną dieną įvyktų stebuklas ir jos nebeliktų. KAM šiemet atsisakė karo atašė Moldovoje bei kitur ir taip sutaupys pusę milijono litų. Kas pasakys, ką gi iš tiesų veikė ir ką nuveikė karo atašė Moldovoje? Spėju, kad nieko naudingo: palaikė mistinius ryšius, su kuo nors bendradarbiavo, susitikinėjo, dalyvavo ir pan. Atsisakius kariuomenės ir pradėjus realistiškai planuoti šalies gynybos variantus, būtų sutaupytas visas milijardas.