A. Užkalnis. Būkime 51-ąja valstija ir žydais

Kažkada daugeliui atrodė, kad Lietuva niekada negalės būti laisva. A. M. Brazauskas kalbėjo, kad vien energijos ištekliai pasaulinėmis kainomis mums kainuos belekiek milijonų per dieną, o tokių pinigų mes niekada neturėjom ir neturėsim. Sovietų Sąjunga sakė, kad niekada neturėsite savų pinigų. Buvo sakančių, kad Lietuva niekada nebus NATO ir Europos Sąjungoje.

Taip pat Izraelio kūrėjams kažkada sakė, kad jie neturės savos valstybės, o jei ir įkurs, ją mikliai sunaikins. Suomijoje, prieš prasidedant Sovietų agresijai, irgi buvo manančių, kad priešintis neapsimoka, nes vis tiek nieko nebus.

Vadybos ir projektų administravimo požiūriu, kiekvienas iš šių pavyzdžių buvo tikslas ir rezultatas, kuriam pasiekti reikėjo priemonių, ir jos daugeliui atrodė neadekvačios. Kiekvienu atveju sprendimas buvo darančiųjų, o ne abejojusiųjų pusėje, ir viskas pavyko.

Šiandien kyla grėsmė Lietuvos saugumui, ir tai neigia tik tie, kam už tai mokama arba beviltiški kvailiai. Panašūs į tuos, kurie dar prieš kelis metus vapėjo apie tai, kad neįmanoma Rusijos agresija prieš kaimynines šalis.

Pacifizmas yra idiotų užsiėmimas, ir gerai, kad jis kol kas teisėtas (nors būtų jau pats laikas pradėti persekioti, pagal įstatymą, už agitavimą prieš Lietuvos gynybos stiprinimą – nesąmonė, kad tada, kai šalyje galima persekioti už neapykantos kurstymą ir prievartos skatinimą, savo šalies silpninimas vis dar yra saugomas „nuomonių įvairovės“). Dabar bent jau galime pamatyti, kiek naudingų idiotų, padedančių Kremliui, vaikšto laisvėje, ir suprasti problemos mastą.

Nesąmonė, kad tada, kai šalyje galima persekioti už neapykantos kurstymą ir prievartos skatinimą, savo šalies silpninimas vis dar yra saugomas „nuomonių įvairovės“).

Andrius Užkalnis

 

Būdamas realistas, perauklėti jų nesiūlau, tačiau nepakantumo atmosferą galime ir turime sukurti: kad bijotų net prasižioti apie tai, kad kariuomenei pinigų nereikia. Kaip tai reikia daryti, paaiškinsiu kitose publikacijose.

Taigi, dabar yra grėsmė Lietuvos saugumui. Kaip apsiginti? Pirma, padaryti viską, ką galima, patiems (šauktinių grąžinimas yra puikus žingsnis, visiems parodęs, kad Lietuva į savo reikalus žiūri rimtai, o ne atmestinai). Mums kiti nepadės, kol mes patys sau nepadėsime.
Antra, reikia susirasti tinkamiausius sąjungininkus. 

Tegu mūsų diplomatai, prašo, maldauja, reikalauja, zyzia ir kaulija, kad Lietuvoje būtų Amerikos kuo daugiau: karo bazės, branduoliniai ginklai, povandeniniai laivai prie Klaipėdos.

Andrius Užkalnis

Mes juos jau esame radę, tik nepakankamai dėl jų stengiamės, kaip rašė anadien Marius Laurinavičius. Yra vienintelė reali jėga, kurią gerbia ir kurios bijo Kremlius: tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Ir mes turime padaryti įmanomus ir neįmanomus dalykus, kad JAV būtų mūsų pusėje. Kaip žydai.

Tie, kas mėgsta kiauksėti prieš Izraelį, dažnai pastebi, kad JAV palaiko Izraelį visada ir visaip, ir nė vienas amerikiečių politikas negali sau leisti nepalaikyti žydų valstybės. Taip ir yra. Tai buvo vienas iš būdų, kaip Izraelis visus dešimtmečius užsitikrino gyvybingumą (kiti būdai buvo nebijoti žodžio „militarizmas“, didžiuotis karo uniformomis ir šautuvais, ir valdžioje turėti daug žmonių, kurie savo pagrindinę profesiją nusakydavo kaip „kareivis“).

Izraeliui to JAV palankumo niekas nedovanojo. Žydai patys tai pasiekė. Pinigais, įtaka, spaudimu, o užvis labiausiai – nenuilstamomis pastangomis. Jie turėjo stengtis, nes žinojo, kad kitų draugų neturės.

Mes galime pasiekti tą patį. Priemonių reikia neeilinių: tokių, nuo kurių pradės spjaudytis visi, kieno širdys nudažytos kolorado spalvomis. 

Diplomatinį atstovavimą Jungtinėse Valstijose sustiprinti ne penkis, bet penkiolika kartų, ir tegu armija diplomatų dirba kaip bitės. 

Tegul JAV nelieka nė vieno kongresmeno ir senatoriaus, kuris nebūtų girdėjęs apie Lietuvos reikalus. Tegul lietuviai būna Amerikoje visur, lenda pro visas skyles, eina į visas TV laidas ir rašo į visą žiniasklaidą. 

Ir tegu mūsų diplomatai, prašo, maldauja, reikalauja, zyzia ir kaulija, kad Lietuvoje būtų Amerikos kuo daugiau: karo bazės, branduoliniai ginklai, povandeniniai laivai prie Klaipėdos. Dabar jie sakys „ne“, bet paprašysim penkis šimtus kartų, ir jiems nusibos atsisakinėti, ir amerikiečiai pagalvos, kad velniai nematė, gal padarom tas bazes ir kokių sparnuotųjų raketų Lietuvoje, nes tie lietuviai, jie kaip buldogai, juk neatstos kitaip. Prašykim ir kaulykim daugiau už kitus, dažniau, garsiau, įkyriau.
Yra toks posakis apie sėkmingus skolų surinkėjus ir blogiausius skolininkus. Blogiausieji sumoka tada, kai vien nuo telefono skambučio – bet kurio – juos išpila šaltas prakaitas. Kai jie patys užsinori sumokėti, kad kaulijimas baigtųsi. Įkyrumas ne visada duoda rezultatą. Tačiau begalinis įkyrumas ir užsispyrimas visada pasiekia savo. 

Skirkime Vilniuje didžiulį pastatą naujai JAV ambasadai, kad nereikėtų glaustis buvusiame nomenklatūriniame užutekyje Akmenų gatvėje – tegul būna miesto centre, ir tegu plazda didžiulės vėliavos iš visų pusių. Tegul ta ambasada būna didesnė už Lietuvos Seimą.

Įsileiskime JAV kapitalą ir jų verslininkus ypatingomis sąlygomis – didesnės ir ilgiau trunkančios mokesčių lengvatos, nei visiems kitiems, atiduokime keletą stambių įmonių, kurios vis dar priklauso valstybei. Kuo daugiau amerikietiškų pinigų bus pas mus, tuo įdomesni ir reikalingesni mes būsime Amerikai. 

Kai vadinamieji patriotai (iš tikrųjų Kremliaus parankiniai) sakys, kad mes jau tampame 51-ąja Amerikos valstija, atsakykime jiems: „taip!“. Kai jie pradės sakyti, kad Lietuvoje gyventi jau nebeįmanoma, nes pasidarė kaip Amerika (jie ypač purkštaus tada, kai įvesime antrąjį, alternatyvinį, Lietuvos himną, kurį giedosime liepos ketvirtąją), mes būsime savo pasiekę. O jiems galėsime nupirkti bilietą į vieną pusę iki artimiausios jiems patinkančios šalies. 

Kaip jums mano planas? Sakote, didelė kaina? Gal, bet tada mūsų neokupuos Rusija, ir galėsime toliau būti laisvi. Sakote, nerealistiška? Jau minėjau – kažkada mums jau tą patį sakė. Gerai, kad neklausėme.