Sunku būtų įsivaizduoti žmones, kurie, eidami kur nors šaligatviu, pradėtų rėkauti ir draskytis, vos tik kas nors priverčia juos sulėtinti žingsnį. Rėktų „iš kelio!!!“, žaibuodami akimis, ir keikdamiesi išstumdytų kitus praeivius, nes jie yra kelio viešpačiai ir nesiruošia sustoti.
Aš neįsivaizduoju motociklininkų arba automobilių vairuotojų, kurie varinėtų kaip jiems patogiau, važiuojamąja kelio dalimi arba šaligatviais, skverais ir parkų alėjomis, šokinėtų teisinga arba priešpriešine juosta, nardytų po draudžiamaisiais ženklais, prie šviesoforų sustotų pagal nuotaiką, o ne pagal signalą, ir dar jaustųsi, kad yra teisūs, visada teisūs.
Net jei, pavyzdžiui, tokių automobilių vairuotojai sugalvotų vieną dieną užkimšti visą eismą ir pasityčioti iš pėsčiųjų: „šiandien mes okupuojam šaligatvius“, „diena be pėsčiojo!“, ir dūmintų ir leistų garso signalus, o miestiečiai baikščiai slapstytųsi laiptinėse, kur kankintojai juos pasiektų nebent motoroleriais.
Taip pat nebūna pėsčiųjų, kurie nei iš šio, nei iš to išbėgtų į važiuojamąją kelio dalį, pradėtų eiti arba šokinėdami ja, nardydami tarp automobilių, lankstydami jiems veidrodėlius ir braižydami šonus, paskui nertų atgal į šaligatvį, ir vėl klykdami „iš kelio!!!“ lėtesniems pėstiesiems.
Taisyklės yra visiems, ir maždaug visi kažkaip išmokome sugyventi vieni su kitais. Net riedutininkams yra taisyklės, ir jie jų laikosi. Trakų ežeruose kažkaip vieni su kitais be baubimo ir keikimosi sugyvena ir irklinės valtys, ir motorlaiviai, ir kanojos, ir jachtos, ir katamaranai, ir vandens dviračiai. Visi sugyvena.
Net traktorininkai, galimai ne visi blaivūs (kai kurie galimai net ir niekada nebuvę blaiviame stovyje), vežantys kaimo keliais priekabas su šienu, net ir jie paklūsta tam tikroms taisyklėms ir kartais, pavyzdžiui, pavažiuoja kelkraštin ir leidžia juos aplenkti.
Žmonės, miško keliukais jodinėjantys žirgais, pakelia ranką, padėkodami, kad automobilis pristabdė, kad keturkojo nepabaugintų.
Tik ne dviratininkai.
Jiems pribraižė takų (kur reikia ir kur nereikia, nes nuo baltų linijų mieste erdvės nepadaugėja), ir jiems atrodo, kad jiems padovanojo dalį miesto, ir piktosios jėgos (visi aplinkiniai) dabar bando iš jų visa tai atimti.
Jie išvažiuoja į kelią jau pasiruošę kovai, įniršę, patys save užvedinėjantys šventai neapykantai. Jie tik ir laukia iš po savo šalmų ir geltonų akinių, kada, neduok Dieve, kas nors bent bato krašteliu užmins ant jų šventojo dviračių tako baltosios juostos. „ŽIŪRĖK, KUR EINI! TRAUKIS! IŠ KELIO!“ – atvažiuoja dviratininkas.
Nesvarbu, kad jis pats taisyklių laikosi tik tada, kai jam patogu. Važiuos šaligatviu, kiek norės ir kada norės. Per pėsčiųjų perėją jam reikia persivesti dviratį, bet jam negalioja, nes jis toks eismo dalyvis, koks nori būti, ir neaiškinkite jam.
Judėjimas ir fizinis aktyvumas yra tai, ko labai reikia žmonėms (man irgi), tačiau kodėl dviratininkų tarpe tiek agresijos? Tai retorinis klausimas. Aš nežinau atsakymo, nežinote ir jūs.
Aš greičiau išdrįsčiau ginčytis su didesniu už mane barzdotu ir tatuiruotu baikeriu, apsikarsčiusiu lenciūgais ir su dviem kniedėmis liežuvyje, negu juokauti su dviratininku.
Rimtai: jie nesupranta juokų. Vienas jų ideologinis vadas mane ir dar kitą DELFI apžvalgininką buvo įskundę policijai, nes jam nepatiko juokai apie dviratininkus. Žmogus ėjo ir rašė pareiškimą. Nedrįsk juokauti apie jo padangas ir jo skambutį; jis yra kaip velionis, apie jį prašom arba gerai, arba nieko.
Bet dviratininkai yra tik labai matomi pykčio vėliavnešiai – kiek tokių piktų žmonių kasdien keliasi ir eina į darbus, svajodami, kaip patys pagrūmos ir pabaugins, pareikalaus savo teisių gynimo, nors į jų teises niekas nei nebando kėsintis.
Pardavėjos, kurios labai gerai žino, kas NĖRA jų darbas, ir siuntinėjančios klientus su gyvatišku pasimėgavimu, valstybės įstaigų tarnautojos, kurios džiaugiasi pranešusios, kad čia taip lengvai jums niekas nesigaus, reikės dar trijų popierių, ČIA DAUG LAIKO UŽIMS, o, jūs norite greitai? REIKĖJO ANKSČIAU GALVOTI.
Žinau, kad esu nuo viso to izoliuotas: ant manęs, kaip ir ant kitų žinomų žmonių, mažai kas staugia (išskyrus dviratininkus, bet jie gal nepažįsta iš nugaros), bet baisu pagalvoti, su kiek pykčio iškrovų susiduria eilinis žmogus kiekvieną dieną, ir tada pats tampa tokiu.
Prisipažinsiu, kad labai bijau: bijau, kad didžiulis atsipalaidavimo ir geranoriškumo užtaisas iš dviejų mėnesių gyvenimo Kalifornijoje, kuris padarė Naująjį Užkalnį, gali vėl išsikrauti pykčio ir pagiežos dumblyne, kuris, deja, dažnai yra Lietuva. Aišku, galiu susikrauti daiktus ir keliauti vėl, bet nenoriu būti taip lengvai nugalėtas. Tai aš stengsiuos dėl jūsų, o jūs pasakykit man, kada jau man vėl bus laikas pasikrauti akumuliatorius.
