A. Lašas. Betrypčiodama Vyriausybė taria „ne“ japonams

Naujausią Vyriausybės nutarimą atidėti galutinį sprendimą dėl VAE statybų dar keliems mėnesiams gali traktuoti įvairiai. Galbūt iš tiesų dėl pagerinto „Hitachi“ pasiūlymo reikia dar kartą pasitarti su latviais bei estais, o gal net iš naujo sudaryti VAE projekto sąmatas bei atperkamumą.

Tačiau žiūrint iš šalies, ypač iš japonų verslininkų ir politikų perspektyvos, Lietuvos Vyriausybės nesugebėjimas mobilizuoti konsorciumo partnerių ir priimti galutinių sprendimų siunčia neigiamą signalą. Kodėl taip teigiu?

Tie, kurie yra ilgiau laiko praleidę Japonijoje ar turi ten verslo partnerių, puikiai žino, jog japonų bendravimo niuansai yra pakankamai subtilūs ir ne visada lengvai įkandami pašaliečiams.  Japonijoje praleidau ne vienus metus, tačiau jokiu būdu nelaikau savęs šios šalies kultūros ekspertu. Vis dėlto teko su Japonija susidurti iš arčiau, todėl norisi pasidalinti kai kuriais pastebėjimais apie Lietuvos Vyriausybės siunčiamą žinią japonų investuotojams.

Nors japonų kalboje yra žodelis „ne“, jis paprastai nevartojamas formalioje aplinkoje. Šis žodis yra per daug kategoriškas ir gali pastatyti kitą žmogų į nepatogią padėtį. O to Japonijoje visada stengiamasi išvengti. Taigi, vietoje „ne“ galima išgirsti tokius sinonimus kaip „sunku“, „sudėtinga“ arba iš viso nieko neišgirsti. Tiesiog aiškių sprendimų nebūna, o tuo leidžiama susiprasti, kad galutinis sprendimas yra neigiamas.

Kad būtų visiems aiškiau, apie ką kalbu, pailiustruosiu tai dviem gyvenimiškais pavydžiais. Mano kolega australas kažkada bandė įsidarbinti nepelno siekiančioje organizacijoje. Pradžioje jis buvo priimtas laisvanoriškais pagrindais, o vėliau tikėjosi gauti nuolatinę mokamą poziciją. Kadangi praėjus tam tikram terminui, nuolatinė pozicija nebuvo pasiūlyta, jis kreipėsi į organizacijos vadovą paaiškinimo. Kiek sutrikęs tokios tiesioginės konfrontacijos akivaizdoje, vadovas kažką nerišliai kalbėjo apie įvairius sunkumus sprendžiant organizacines problemas. Būtent tokiu atveju eiliniam japonui aiškiai užsidegtų raudonas šviesoforo signalas, bet australas užtruko dar keletą mėnesių, kol susiprato, jog norimos pozicijos organizacija jam nepasiūlys.

Antras pavyzdys kiek linksmesnis. Mano kolegė amerikietė nusprendė su reikalais nukristi iš Tokijo į nedidelį pietinėje Japonijoje esantį miestą. Nuėjusi į kelionių agentūrą ir paaiškinusi apie planuojamą kelionės maršrutą, ji gavo pardavimų agentės pasiūlymą vietoje lėktuvo vykti į kelionę traukiniu. Kelionė traukiniu būtų užtrukusi daug ilgiau, tad mano kolegė atsisakė tokios alternatyvos ir patikino norinti skristi lėktuvu. Kiek sutrikusi agentė vėl nuoširdžiai patarinėjo jai vykti traukiniu. Ir taip tęsėsi kurį laiką, kol galų gale paaiškėjo, jog tame miestelyje iš viso nėra oro uosto. Taigi traukinys buvo vienintelis variantas, bet agentė siekė išvengti tiesmukiško neigiamo atsakymo amerikietei.

Lietuvos ir „Hitachi“ kompanijos derybų atveju, Vyriausybė, atidėdama sprendimą dėl VAE, siunčia gana nevienareikšmį atsakymą investuotojams. Jiems tarsi leidžiama susiprasti, jog sprendimas jau padarytas. Jis tiesiog viešai neskelbiamas, kad „Hitachi“ investuotojai neatrodytų lyg kokie naivuoliai palikti ant ledo. Nežinau, ar būtent to siekia dabartinė Vyriausybė, bet tolimoje Japonijoje esantiems „Hitachi“ vadovams ir politikams tai turbūt būtų pati natūraliausia interpretacija.

Tiesa, čia reiktų pridurti, jog Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benediktas Juodka kiek sušvelnino Vyriausybės „ne“ viešai atsiprašydamas Japonijos diplomato Norio Maruyama už susidarusius nesklandumus ir patikindamas, jog Lietuvą ir toliau domina japonų investicijos. Kadangi Benediktas Juodka užima ganėtinai įtakingą poziciją Seime ir yra premjero partijos narys, galbūt japonai šiuo atsiprašymu ir patikės.

Vis dėlto šiuo atveju tenka pritarti prezidentei Daliai Grybauskaitei, jog Vyriausybės trypčiojimas pradeda atrodyti „apgailėtinai“.