Kad skaitytojai aiškiau suprastų gerb. Laučiaus argumentacijos esmę, pradėsiu ten, kur pradeda ir pats autorius – nuo teiginių apie tariamą Vakarų politinės savižudybės sindromą, kuris turi neigiamos įtakos ir Lietuvos politiniam sąmoningumui. Vladimiras Laučius čia remiasi Jameso Burnhamo, vieno iš ankstyvųjų amerikietiško neokonservatizmo šauklių, veikalu apie dėl liberalizmo suglebusį ir kaltės jausmo nualintą Vakarų pasaulį.
Kai kurios Burnhamo idėjos iš tiesų vertos dėmesio, tačiau gilų nerimą kelia Laučiaus susižavėjimas amerikiečių autoriaus neokolonialistiniais svaičiojimais. Iš straipsnio pateiktų užuominų reikia suprasti, jog Europai nederėjo taip lengvai atiduoti savo kolonijų Afrikoje visokiausioms vietinėms „teroristų“ grupuotėms remiamoms TSRS, bet sekti autoritarinės Portugalijos pavyzdžiu ir ginti ginklu savo kolonijas. Priminsiu, jog, pavyzdžiui, Vietnamo karo kontekste, Burnhamas pasisakė už biologinių, cheminių ir net branduolinių ginklų panaudojimą prieš komunistinį Vietkongą.
Jei pritaikytume tokią logiką TSRS-Lietuvos santykiams Perestroikos laikotarpiu, reiktų Michailą Gorbačiovą išdėti į šuns dienas už jo ganėtinai švelnų atsakymą į Lietuvos „teroristų“ nepriklausomybės siekius. Įtariu, jog gerb. Laučius atmestų tokias paraleles, nes pagal išankstinę nuostatą TSRS yra svetima blogio imperija, o Vakarų valstybės – savi gėrio nešėjai. Todėl pastarųjų net ir žiauriausi veiksmai yra visada pateisinami. Gal būtent taip ir reikėjo formuluoti Ženevos konvencijas?!
Aristotelio teiginį apie žmones kaip „politinius gyvulius“ irgi reiktų vertinti labai atsargiai, nes jo kontekstas yra nesuderinamas su modernaus demokratinio valdymo modeliu. Dauguma šiandienos piliečių negali numesti buitinių-ekonominių rūpesčių ant žemesnių socialinių sluoksnių pečių. Dažnai būtent šie nepolitiniai rūpesčiai dominuoja Lietuvos piliečių gyvenime, nes tai užtikrina išgyvenimą.
Galima žengti dar toliau ir kartu su tokiais politologais kaip Sydney Verba, Henry Brady bei daugeliu kitų teigti, jog ekonominiai resursai skatina pilietiškumą. Kai žmogus yra užtikrintas dėl savo išgyvenimo, jis turi laiko ir galimybių savyje atrasti politinę dimensiją. Ne be reikalo politinis piliečių aktyvumas yra didžiausias pasiturinčiose ir sąlyginai egalitarinėse visuomenėse, tokiose kaip Skandinavijos šalys. Ironiška, bet dauguma šių šalių piliečių yra ganėtinai liberalių pažiūrų. Iš kitos pusės, konservatyvios senosios Europos šalys, tokios kaip Italija, Graikija ar Portugalija, šiuo metu atrodo kaip niekad silpnos ir pažeidžiamos. Taigi politinė branda ir sąmoningumas yra visiškai suderinami su liberalizmo ideologija.
Pabaigai dar trys kritinės pastabos. Pirma – apie Gazmanovo koncertą. Pasak V. Laučiaus, šis renginys liudija, jog Lietuva, liaupsinanti Gazmanovo niekučius, serga rimta politine liga. Lietuva? Nuo kada 5 000 žiūrovų auditorija, 0,17 proc. bendro gyventojų skaičiaus, atstovauja visai šaliai? Tarkime, jog bilietų būtų parduota žymiai daugiau jei prieš koncertą nebūtų pasirodę kritinių pastabų žiniasklaidoje. Netgi 10 000 žiūrovų neduoda pagrindo kaltinti visą Lietuvą pataikavimu žmogui, kurį vargu ar žino dauguma šalies gyventojų.
Antra, glumina V. Laučiaus niekinantis pyktis Marijonui Mikutavičiui ir jo tyla dėl Algio Ramanausko smurtinių komentarų, raginančių kabinti kiekvieną atėjusį į koncertą žemyn galva. Autorių giliai supykdė tai, jog Mikutavičius nepamatė pagrindo sureikšminti Gazmanovo apsilankymą Lietuvoje. Tačiau ar iš tiesų konservatyvių jėgų nenumaldomas instinktas rėkti visa gerkle „Vilkas!“ vos pasirodo koks susireikšminęs Kremliaus šunelis yra tinkamiausias būdas pranešti tautai apie esamas strategines grėsmes? O gal dešiniosioms jėgoms vertėtų visų pirma peržiūrėti jų sudarytas valdančias koalicijas savivaldybėse su Darbo partija, kurią jie taip dažnai įvardina kaip pagrindinį Rusijos įrankį Lietuvoje? Manyčiau, jog būtent toks veidmainiškas politikavimas kelia didesnę strateginę grėsmę mūsų šaliai nei gazmanovų koncertai.
Ir pabaigai, nežiūrint V. Laučiaus paniekos Rusijos „dvasingumui“, įmanoma ir normalu tuo pačiu metu būti rusofilu kultūrinėje ir rusofobu geopolitinėje plotmėje. Ir tai ne liberalizmo įkvėpto kaltės jausmo pasekmė, o tiesiog niuansus gebančio ir norinčio pastebėti bei integruoti žmogaus bruožas. Nesuprantu, kodėl autorius mano, kad tokia prieiga staiga atbukina mūsų savisaugos instinktus ir neleidžia realistiškai įvertinti dabartinio Rusijos režimo geopolitinių veiksmų. Kaip tik kultūrinė plotmė praturtina mūsų suvokimą apie Rusiją ir jos vidines socialines-politines įtampas. Savo ruožtu tai leidžia formuoti efektyvesnę Lietuvos užsienio politiką Rytų kryptimi. O jei kalbame popmuzikos kategorijomis, juk galima klausytis ir „Pussy Riot“!
