Jamesas Burnhamas diagnozavo ir kitą bėdą – Vakarų politinį polinkį į savižudybę. Knygoje „Suicide of the West“ („Vakarų savižudybė“; 1964) jis rodo pirštu į Vakarų pasaulio lydere tapusios Amerikos klaidą – palaikyti barbarus, o ne savo kolonijas išlaikyti galėjusias ir dar bandžiusias Europos valstybes.
Galbūt politiškai korektišką ausį per daug rėžia žodis „barbarai“? O kas, sovietų padedamas, septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį varė portugalus iš Angolos? Gal humanizmo vėliavnešiai, kurių dėka per pilietinį karą Angoloje žuvo pusė milijono žmonių ir atsirado milijonai pabėgėlių? Tuo metu JAV viešoji opinija buvo kurstoma vienareikšmiai: portugalai privalo trauktis, Europa – geopolitikos atgyvena.
Dabar Angolos, Kubos ir kitų iškilių politinių režimų mėgėjai aprauda savo numylėtinį (teroristų didvyrį) Nelsoną Mandelą. Ginčytis su jais – tikras vargas, kaip ir su intelekto nesužalotomis Gazmanovo gerbėjomis. Ne todėl, kad jie turi svarių argumentų, o todėl, kad jie savimi atkartoja Gazmanovo dainos pavadinimą: „Pagaminta SSRS“. Kaip ir tie, kurie, vaikščiodami po „Akropolį“, girdi, kad „viskas yra ir bus gerai“. Kad „apie viską pagalvota“.
Kol neužgriūva stogas.
Gal Gazmanovo požiūris įžeidžia patriotinius lietuvių jausmus? Kad ir tuos žemesniuosius, kurie susiję ne su valstybe, bet viso labo su krepšiniu ir „mūsų – tik trys milijonai“? Nė kiek. Estrados atlikėjas Marijonas Mikutavičius mano, kad visas triukšmas dėl Gazmanovo koncerto yra „beprasmis ir kvailas“.
Su M. Mikutavičiumi ir tokiais, kaip jis, sunku ginčytis, nes jų žodžiams svarumo teikia ne argumentacija, o gerbėjų minia. Tačiau tokie, kaip M. Mikutavičius ir jų gerbėjai, atsiranda ir išnyksta daug greičiau ir dažniau, nei atsiranda ir išnyksta valstybių politinės problemos – jau nekalbant apie pačias valstybes. Valstybės politika ir dainuška yra ne tik skirtingi dalykai, bet ir skirtingų kategorijų dalykai. Kai dainuškų autorius ima eksperto tonu aiškinti politinius dalykus, tai tas pats, kas Loretos Graužinienės nuomonė apie Hemingway‘ų, Homerą ar Herakleitą: linksma, bet neįtikina.
Jei susirgę pasijusite prastai, aimanuosite iš skausmo, ar kreipsitės tuomet į M. Mikutavičių, ar į gydytoją? Jei pasiskųsite Marijonui, jis gali jums atsakyti, kad jūsų aimanos – „beprasmės ir kvailos“. Tiks? Netiks. Juk norėsite diagnozės ir gydymo. Štai kodėl žmogaus sveikata turi rūpintis medikai, o politikos sveikata – politikos žinovai. Ne Marijonas.
Šios dvi dimensijos (ekonominė ir kultūrinė) yra labai svarbios. Bet valstybingumo jos neišsaugo. Prisiminkime: baigiantis sovietmečiui, buvo daug kalbama apie Lietuvos „ekonominį suverenitetą“. Bet tai nenumatė politinės nepriklausomybės. Savo ruožtu kultūriniam Lietuvos savitumui – ypač etniniu pagrindu – plėtotis sovietai ne tik netrukdė, bet ir tam tikra prasme padėjo.
Žmogus, pagal Aristotelį, yra politinis padaras iš esmės ne todėl, kad jam nerūpi visa kita – šeima, karjera, pelnas, nuosavybė – o todėl, kad tik pakilęs virš visų ekonominių dalykų ir užsiimdamas savo politinei bendruomenei, o ne jo šeimos išgyvenimui svarbia veikla, jis tampa tikru žmogumi. Išpildo savo prigimtį. Tampa tuo, kam jis sutvertas būti. Ne (tik) tėvu ar mama, vyru ar žmona, šeimininku ar valdininku, vadybininku, bet pirmiausia – laisvu piliečiu, politinės bendruomenės aktyviu nariu.
Iš Lietuvos tai buvo atimta. Atimta jėga, ir ta jėga buvo rusų SSRS agresija. Lietuvoje iš trijų dedamųjų – ekonomikos, politikos, kultūros – liko tik dvi. Nes sovietmetis atėmė politinę dimensiją. Sutrypė, sunaikino, vertė pamiršti, kad ji apskritai gali būti. Paliko tik dvi: ekonomiką ir kultūrą. Ir jos abi turėjo savo rinkėjų herojus: Algirdą Brazauską ir Justiną Marcinkevičių.
Sąjūdžio prasmė buvo ta, kad jis grąžino Lietuvai politinę savivoką ir politiškumą kaip tokį. Lietuva išreiškė politinę valią būti demokratiška, liberalia Vakarų valstybe. Lietuvos įstojimas į NATO ir ES tarsi vainikavo šias ir kitas politines ambicijas.
Bet jos staiga ėmė nykti. Tai iš dalies lėmė du veiksniai. Pirmasis – šiame straipsnyje jau minėtas Vakarų politinės savižudybės sindromas. Antrasis – pastarojo dešimtmečio Rusijos mėginimai susigrąžinti Lietuvą per ekonomiką (energetinę diplomatiją) ir kultūrą („nekaltasis“ Gazmanovas, „Gulbių ežeras“ Trakuose, ir tt.).
Prieš Lietuvą dabar veikiama dviem seniai išbandytais masinės visuomenės poreikiais: duonos (Rusijos energetika) ir žaidimų (Rusijos kultūra). Vieni Lietuvoje (dažniausiai menininkai ir mokslininkai, kartais – Gazmanovo gerbėjai) aikčioja dėl Rusijos „dvasingumo“, kiti (dažniausiai stambesni verslininkai ir jų perkami politikai) – dėl eksporto Rytuose rinkos.
Praėję metai nieko nepakeitė. Norėtųsi tikėtis, kad ateinančiais metais žmonės kaupsis nebe tik tada ir ten, kur padeda Misteris Properis, bet ir tada ir ten, kur reikia mąstyti politiškai. Politikos iškėlimas bent jau iki kultūros ir ekonomikos lygio yra viena svarbiausių šios dienos užduočių. Kaip sakė socialdemokratų mąstytoja Sheri Berman ir konservatyvios pakraipos politikos filosofas Allanas Bloomas: grąžinkime politiką.
