Dabar čia gyvenančių lenkų liko tikrai nedaug, todėl tokiais festivaliais Lietuvos lenkų sąjungos Kėdainių skyrius bando įtvirtinti šių vietų lenkiškumą. Tokiai iniciatyvai pritaria ir ją remia Lietuvos lenkų sąjungos vadovybė, o ypač kaimyninės šalies – Lenkijos valdžia, kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiemet atsiuntusi kelis šimtus muzikantų, dainininkų, šokėjų net iš gana tolimų Lenkijos regionų į ramų, jaukų ir visiškai lietuvišką Kėdainių miestą.
Lenkijai atstovavo net šeši pučiamųjų orkestrai, dainų ir šokių bei folkloro ansambliai, taip pat šventėje dainavo du vokaliniai ansambliai iš Latvijos ir trys iš Lietuvos – Nemenčinės, Kauno ir pačių Kėdainių, pastarasis pasivadino tuo pačiu nesamos, bet, matyt, vietos lenkams svarbios upės vardu „Issa“. Koncertai vyko Kėdainių Senosios rinkos aikštėje, Krakių miestelyje, paroda „Sveika, Lenkija“ veikė Kėdainių daugiakultūriame centre, o baigiamasis koncertas – Kėdainių miesto parke. Festivalį, kaip rašoma skelbimuose, globojo europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Prabėgus beveik dviem mėnesiams po „Znad Issy“ festivalio Kėdainiuose, Lenkijos televizija „Polonia“ laidoje „Wilnoteka“ parodė reportažą iš šio renginio. Probėgšmom parodžiusi marširuojančius pučiamųjų orkestrus, televizija visą dėmesį sukoncentravo pokalbiui su Lietuvos lenkų sąjungos Kėdainių skyriaus vadove ir festivalio organizatore Irena Duchovska.
Iš pradžių ji pasakojo, kaip prieš dešimtmetį kelios kėdainietės nutarė susitikti, pabendrauti gimtąja kalba, padainuoti lenkiškų dainų. Tokia buvo festivalio užuomazga. Netrukus jas susirado tautiečiai Lenkijoje ir pasiūlė surengti platesnę šventę jau su gausiais svečiais iš Lenkijos. Anot I. Duchovskos, tai didžiausia lenkų šventė Žemaitijoje.
Tačiau optimistinės festivalio organizatorės gaidos greitai baigėsi. Matyt, lenkų televizijos korespondento prašymu, I. Duchovska priminė Lenkijos televizijos žiūrovams, kad prieš šimtmetį
„Kovienščiznoje“ – teritorijoje į šiaurę nuo Kauno lenkai sudarė visuomenės elitą, bet dėl Lietuvos valdžios vykdytos lituanizacijos jų liko visai mažai. Beje, kitame interviu vienam Lenkijos laikraščiui I. Duchovska su nostalgija prisiminė... sovietmetį, nes kai ji tuomet gimė, lietuvių kalbos mokėjimo esą iš viso nereikėjo, nes „Vilenščiznoje“ – pietrytinėje Lietuvoje visi kalbėjo lenkiškai.
Kėdainiuose buvo daug lenkų, bet dabar jaunimas nesidomi lenkų kalba, išsivažinėjo nežinia kur, – aiškino kita Lenkijos televizijos pašnekovė. Jos pačios vaikai jau tik supranta lenkiškai, bet nekalba. Kodėl, – sukluso lenkų televizijos korespondentas, matyt, tikėdamasis atsakymo, kad Lietuvos valdžia draudžia kalbėti lenkiškai. Ne, atsakė pašnekovė, tiesiog vedė lietuvaitę...
Kas dar blogai Kėdainiuose? Trūksta lenkiškų mokyklų ir pamaldų. Ir įsibėgėjusios lenkų sąjungos narės pratęsė: „lenkų šeštadieninių mokyklų neverta organizuoti, nes jau kelios kartos baigė lietuviškas mokyklas. Tose mokyklose irgi būdavo siaubas: jei tik mokykloje sužinodavo, kad namie kalbi lenkiškai, tai lietuviai vaikai nusisukdavo, o mokytojai specialiai mažindavo pažymį už tai, kad esi lenkė. Vaikai dar tyčia šaukdavo: poliačka, poliačka! Ir DABAR taip pat. Nemyli lietuviai lenkų, nežinome kodėl“.
Štai taip. TV „Polonia“ ieško ir randa žmonių, keikiančių Lietuvą net ir tokioje lyg ir tolimoje nuo politikos erdvėje, kaip Kėdainių kultūros šventė. Lietuviai galėtų tradiciškai atsakyti, kad
niekur kitur pasaulyje nėra tokių lenkiškos tapatybės ugdymo sąlygų už Lenkijos ribų, kaip Lietuvoje. Tačiau Lenkijos televizijai tai visiškai neįdomu, visai kita, kai aiškinama, kad mokytojai persekioja lenkų mokinius už tai, kad jie lenkai.
Ponios I. Duchovskos insinuacijų dėl dėmesio vietos lenkų kultūrai, lenkiškų mokyklų ar pamaldų trūkumo niekas Kėdainiuose nepatvirtina. Daugiakultūriame centre lenkai, taip pat rusai gauna tinkamą paramą, žinoma, pagal esamas galimybes. O Kėdainių savivaldybės švietimo skyriaus vadovo nuomone Kėdainiuose nėra jokio poreikio steigti atskirą lenkišką mokyklą, nebuvo ir jokių visuomenės iniciatyvų ta linkme.
Kaip ir viešai išreikšto parapijiečių noro Kėdainiuose turėti pamaldas lenkiškai. Jas visai nesunkiai galėtų aukoti atvažiuojantys lenkų kalbą mokantys kunigai iš Kauno arkivyskupijos, jų yra ne vienas, tai patvirtino ir jie patys. Tačiau kėdainietės lenkės, matyt, mano, kad geriau pasikviesti festivalio proga kunigą iš Lenkijos ir paprašyti iš jo ne tik nostalgiško pamokslo apie Kėdainių praeitį, bet galbūt ir graudulingo apie sunkią lenkų dabartinę padėtį Lietuvoje.
Televizija „Polonia“, (tyčia?) susiradusi karčių žodžių Lietuvai negailinčią I. Duchovską suskubo pasinaudoti šia korta, kuri kaip koziris bus įteikta Lenkijos valdžiai. Kadangi piktų, viskuo besiskundžiančių lenkų Lietuvoje yra nemažai (kaip jie tokiais pasidarė – kitas klausimas), Lenkijos premjero užuomina apie permanentinę mūsų santykių krizę (kol lenkai skųsis...), ko gero, išsipildys. Tiek apie Kėdainių festivalį ir jo aidus.
Pabaigai keli pastebėjimai ir vienas pasiūlymas. Kėdainiuose dalyvavusio Latvijos Rezeknės lenkų choro vadovė Irena Ivanova lenkų televizijai pasakojo, kad tame miestelyje lenkai, norėdami išlaikyti tautinę tapatybę, susirinko į chorą ir dainuoja lenkiškas, bet taip pat ir latviškas dainas. Lietuvoje tapatybės išlaikymo vardan lenkai, kaip žinome, eina ne į lenkų chorus, bet į mitingus, pvz., prieš lietuvių kalbos dėstymą mokyklose. Toks skirtumas. Beje, Rezeknės lenkų gimnazijoje visas mokymas, išskyrus lenkų kalbą, vyksta latvių kalba. Lenkija dėl to pretenzijų nereiškia.
Antrasis pastebėjimas, kaip sakoma, iš gyvenimo. Rugpjūčio 20 d. radijas „Echo Moskvy“ transliavo laidą „Rusų gyvenimas Lietuvoje“. Laida nustebino neįtikėtinu palankumu Lietuvai ne tik iš laidos vedėjos, bet ir iš visų laidoje kalbėjusių Lietuvos rusų: rusų kalbos mokytojos, žurnalistų, neseniai iš Rusijos atvykusios verslininkės, kurie džiaugėsi gyvenimu Lietuvoje. Vėlgi kardinalus skirtumas tarp Rusijos radijo ir Lietuvos rusų požiūrio į rusų gyvenimą Lietuvoje, jei palyginsime su Lenkijos politikų, žiniasklaidos, aišku, ir pačių Lietuvos lenkų požiūriu į lenkų gyvenimą Lietuvoje. Taip sakant, diena ir naktis.
O dabar pasiūlymas Lietuvos kultūros viceministrui Edvardui Trusevičiui: Gerbiamasai, ar nevertėtų mūsų nacionalinės dainų šventės – artimiausia bus kitąmet – metu surengti Lietuvos tautinių mažumų meninės veiklos popietę, taip daroma Latvijoje ir Estijoje. Tautinių mažumų koncertas, dailės, o gal ir kulinarinio paveldo paroda būtų puikus renginys, tikrai sušildantis lietuvių ir tautinių mažumų bendrabūvį.
Jūs, kaip profesionalus muzikas, galėtumėte asmeniškai rūpintis tokio koncerto meniniu lygiu, o kaip kultūros viceministras užsakyti prestižinę Vilniaus salę tokiam pabendravimui. Jei, žinoma, sutiksite, kad jokios politikos jame nebus. Gal pabandykite? Toks meninis renginys kur kas geriau atskleistų Lietuvos lenkų tapatybę nei beprasmiški ir nesibaigiantys skundai apie jų gyvenimo pragarą Lietuvoje.
