Europos galingiausieji, įskaitant ir Rusiją, labai stengėsi žaisti pagal taisykles, nustatytas po Napoleono sutriuškinimo Vienos kongrese 1815 metais. Amžius, prasidėjęs 1815 metais ir trukęs iki 1914 metų, lyginant su prieš ir po sekusiais, buvo gana taikus. Begėdiškas V. Putino elgesys labiau atspindi XVIII ir XX, o ne XIX amžiaus dvasią. Dabartinio Rusijos prezidento valdymo metodai netiesiogiai primena kito tirono – Rusijos imperatorienės Jekaterinos II – laikus.
Belieka tikėtis, jog tradiciniai V. Putino Rusijos gynėjai iš Vakarų pagaliau atkreips dėmesį į geriau informuotų specialistų, pavyzdžiui, „The Economist“ apžvalgininko Edwardo Lucaso, kuris ne kartą demaskavo ir analizavo grėsmę keliančius Rusijos žaidimus kaimynių, ypač Baltijos šalių, atžvilgiu, žodžius. E. Lucasas ir kiti pernelyg dažnai nepelnytai vadinti panikos kėlėjais. Jeigu šioje krizėje galima įžvelgti bent vieną gerą dalyką, tai būtų faktas, jog visiems laikams sugadintas V. Putino kaip taikos puoselėtojo ir puikaus kaimyno įvaizdis. O Vakarų patikimumas dabar priklauso nuo to, kaip jie sugebės sureaguoti į Maskvos išpuolius.
Akivaizdžiausias palyginimas, kalbant apie dabartinę Rusijos intervenciją į Ukrainą, yra Vokietijos nacių agresija prieš Čekoslovakiją 1938 metais – tuomet pretekstu agresijai tapo vokiškai kalbančios mažumos padėtis Sudetuose. Liūdnai pagarsėjęs Miuncheno susitarimas sankcionavo sprendimą iš Čekoslovakijos atimti strateginiu ir pramoniniu požiūriu gyvybiškai svarbų kraštą ir įkurti teritorinį darinį, kuris buvo bejėgis atsilaikyti prieš po kelių mėnesių jį ištikusią tragišką lemtį. Ar šiandieninė JAV ir Jungtinė Karalystė imsis Chamberlaino Britanijos ir Daladier Prancūzijos vaidmenų? O gal pasirinks Mussolini Italijos rolę?
Pastaraisiais metais Rusija aktyviai reagavo į Baltijos šalių ir Lenkijos veiksmus pasienyje – ne kartą buvo ribojamas eksportas, argumentuojant tariamu produktų neatitikimu „sveikatos ir saugos“ standartams. Rusija, apakinta keršto, mažajai Estijai paskelbė „kibernetinį karą“. Jeigu Rusijai pavyktų įgyvendinti grobuoniškas ambicijas Ukrainoje, Baltijos šalys ne be pagrindo imtų baimintis dėl savo nepriklausomybės. Palaužus jas, eilė ateitų Lenkijai. Taigi sprendimas Baltijos regione dislokuoti dar kelis amerikiečių naikintuvus, sveikintinas, nors ir gana nuosaikus, sprendimas.
Lietuvą ir Lenkiją jautriai reaguoti į įvykius Ukrainoje paskatino ne tik krauju sulaistyta XX amžiaus istorija. Savaime suprantama, nei Baltijos šalių žmonės, nei lenkai tikrai nepamiršo 1939 metų Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimo dėl aljanso, kurio pagrindu tapo trijų nepriklausomų Baltijos šalių okupacija ir nepriklausomos Lenkijos padalijimas. Sovietų režimas bandė šias šalis sunaikinti – imta masiškai žudyti tuos, kuriuos okupantai laikė potencialiai pavojingais, taip pat siekta išnaikinti ir jų kultūrą. Šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų buvo ištremti, jų vietas gimtinėje užėmė rusakalbiai, atkelti iš likusios Sovietų Sąjungos. Panašių genocido siaubų teko patirti ir Krymo totoriams. J Stalino nurodymų jie žiauriai persekioti ir naikinti, totorių palikuonys dabar tesudaro vos 12 proc. visų jų protėvių gimtinės gyventojų. Nuo tada, kai 1991 metais Baltijos šalys susigrąžino nepriklausomybę, Rusijos reakcija geriausiu atveju švelniai pagiežinga. Tačiau Baltijos šalių žmonės nesileidžia įbauginami.
1918-1948 metų laikotarpiu per Ukrainos ir Lenkijos konfliktus pralietas kraujas iš pirmo žvilgsnio galėtų būti pakankamas pretekstas Varšuvai laikytis saugaus atstumo. Ypač turint omenyje, jog dalis Ukrainos revoliucionierių vilki juodos ir raudonos spalvų apranga – tokiomis pačiomis spalvomis pasižymėjo radikalūs nacionalistai, kurie Antrojo pasaulinio karo metais išžudė tūkstančius lenkų. Šių žudynių tikslas buvo etniniu požiūriu gryna nepriklausoma Ukraina. Tačiau dabar Lenkija narsiai stojo Ukrainos pusėn. Maidane dalis radikalių nacionalistų veikė siekdami panašių tikslų kaip anarchistai, Lenkijos ir Lietuvos savanoriai, Izraelyje apmokyti žydų kilmės kovotojais bei kiti.
Bendro tikslo siekis, vienijantis tiek daug lietuvių, lenkų ir ukrainiečių, siekia žymiai seniau nei skaudžios patirtys Sovietų Sąjungoje. Jų protėviai, kartu su žydais, baltarusiais, totoriais, latviais, vokiečiais, armėnais, škotais bei daugeliu kitų, gyveno vienoje iš didingiausių ir galingiausių valstybių per visą Europos istoriją – Abiejų Tautų Respublikoje.
Neretai siekti tokių kompromisų būdavo tikrai nelengva, ypač kalbant apie „dvi tautas“, tačiau pastangos visada atsipirkdavo. Jungtinės lietuvių ir lenkų pastangos atnešė daug svarbių pergalių, iškovotų prieš carą Ivaną Rūstųjį – prie jų prisidėjo vienas iš įtakingiausių Abiejų Tautų Respublikos monarchų, iš Transilvanijos kilęs Steponas Batoras (Lietuvis didysis kunigaikštis 1576-1586 metais). Svarbu paminėti ir didžiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išgelbėjimą iš rusų okupacijos XVII amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Didžiausias Abiejų Tautų Respublikos nuopelnas – saugumas ir gerovė visiems etniniu ir religiniu požiūriu tokiems skirtingiems gyventojams. Be to, buvo sėkmingai užtvertas kelias rusų ambicijoms Vakarų kryptimi, mažiausiai du šimtmečius prisidengiant misija „surinkti į vieną visas rusų žemes“.
Rusijos Abiejų Tautų Respublikos atžvilgiu vykdytų pavergimų, okupacijų, manipuliacijų, teritorinių amputacijų ir naikinimų istorija kelią šiurpą. Ypač žvelgiant iš pastarųjų įvykių Ukrainoje perspektyvos.
Per Šiaurės karą 1700-1721 metais pavergusi Lietuvos ir Lenkijos teritorijas, Rusijos Imperija, padedama Prūsijos, nuvargino ir sistemingai sugriovė jos politiką. Didžiausi magnatai – oligarchai, kaip juos vadina dalis istorikų – gaudavo pinigų, kad atvyktų į Sankt Peterburgą. Bendras Lietuvos ir Lenkijos darinys pradėjo merdėti, vis labiau buvo juntama Rusijos įtaka – iš nuosavų didingų idealų liko tik šešėlis. Kiekvienas bandymas pataisyti Abiejų Tautų Respublikos sveikatą buvo be didelių pastangų blokuojamas Rusijos gąsdinimų ir papirkinėjimų. Pažįstamas scenarijus?
Net ir tokios nemenkos manipuliacijos netenkino Rusijos imperatorienės Jekaterinos II. Po to, kai nuo sosto nuvertė savo vyrą carą Petrą III, jai reikėjo pigių pergalių užsienyje. Labiausiai išsilavinusiems Europos politikos formuotojams ir savo pavaldiniams apgaulingai pristatydama save kaip kerštingą religinės tolerancijos angelą, Jekaterina II kilminguosius Abiejų Tautų Respublikos gyventojus viešai vadino anarchistinių pažiūrų katalikybės fanatikais. Panašiai kaip Vladimiro Putino žmonės pokyčių Ukrainoje reikalaujančius protestuotojus vadina neonaciais.
Begėdiškai pažeisdami Abiejų Tautų Respublikos suverenitetą, Jekaterinos II kariai reikalavo žemių ir grobė vietos valdžios atstovus – tokiais metodais norėta priversti kaimyninę šalį sutikti su prievarta brukamais įstatymais. Pati valdovė juos įvardijo kaip Abiejų Tautų Respublikos laisvės ir teritorinio vientisumo „garantiją“. O 1772 metais, remdamasi iš piršto laužtu pretekstu, išdalino net trečdalį jos teritorijos. Sau ji atsiriekė dosnų gabalą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palei Dniepro ir Daugavos upes.
Kai apkarpyta Abiejų Tautų Valstybė vėl pabandė paprieštarauti Jekaterinos II valiai ir 1791 metų gegužės 3 dieną priėmė pirmąją Europoje modernią Konstituciją, iš pykčio spiegianti harpija sugebėjo apkaltinti jos iniciatorius ir patį dokumentą „jakobinizmu“, „demokratija“ ir „monarchizmu“, tuo pačiu 1793 metais atsikąsdama dar gabalą teritorijos. Po narsaus, tačiau tą pačią akimirką pasmerkto Tado Kosciuškos, Amerikos nepriklausomybės karo didvyrio, sukilimo, Jekaterina II visiems laikams užgesino Lenkijos ir Lietuvos laisvės deglą – tai įvyko 1795 metais. Rusijos Imperija priklausė tik labai nedidelė dabartinės Ukrainos dalis. Akmeniniu veidu Jekaterina II tvirtino, jog pasiėmė tik nuo senų laikų Rusijai priklausiusias žemes – žemes, kur gyveno žmonės, su kuriais ją rišo kraujas ir religija. Tarp minėtųjų teritorijų buvo ir Žemaitija bei Kuršo regionas. Vilties, jog šiaurės rytų Europoje pavyks sukurti stabilią, konstitucinę valdžios sistemą ir įgyvendinti evoliucinius socialinius pokyčius, nebeliko. Ji atgimė tik po dviejų dešimtmečių – žlugus Sovietų Sąjungai.
Londonas, Briuselis ir Vašingtonas jaučia didelį norą pakartoti Neville‘io Chamberlaino pasiteisinimus dėl „toli esančios valstybės, apie kurią nieko nežinome“ (taip jis apibūdino Čekoslovakiją) perleidimo negailestingam agresoriui. Koalicinė Davido Camerono vyriausybė labai nenorėtų sutrikdyti neaiškios kilmės oligarchų sukauptų pinigų tėkmei į Londono investicinius fondus ir nekilnojamąjį turtą. Ar Jungtinė Karalystė jau pardavė savo garbę? Ar vis dėlto Londonas pasinaudos galimybe ir darys spaudimą, įšaldydamas Rusijos oligarchų sąskaitas Jungtinėje Karalystėje? Ar ES, Rusijai nesiliaujant demonstruoti agresiją, atims iš rusų teisę gauti vizas? Ar pritaikys ekonomines sankcijas? Ar Vakarų šalys ir toliau mažins finansavimą gynybai? Ar Vakarai ir toliau grūmos pirštu V. Putino režimui? Ar pritars Rusijos Imperijos atkūrimui? O gal Vakarai vis dėlto prisijungs prie Lietuvos bei kitų šalių ir nebijos aukotis, gindami Ukrainos nepriklausomybę?
R. Butterwickas Pawlikowskis yra Lietuvos ir Lenkijos istorijos profesorius iš UCL Slavų ir Rytų Europos Tyrimų fakulteto.
