Vertimas: „Norėjau namo pas mamą, kurios taip seniai nemačiau“. Vera man priminė jos bendravardę, šeimininkę, pas kurią vasarodavau Jaltoje brežnevinės SSRS laikais. Manoji Vera dievagodavosi virš prapjauto arbūzo: „Tegu tik partija patiki man pistoletą. Nuvykčiau, žinok, į JAV ir nušaučiau tą svolačių Reaganą!“ Ji, kas be ko, gyveno senovinėje totorių žemėje ir tikriausiai tikėjo, kad visi totoriai fašistai ir buvo teisėtai išvežti, nors tūkstančiai totorių kovėsi prieš nacius sovietų pajėgose.
Atrodo, kad ir nūnai nemažai daliai Krymo gyventojų būdingas provincialus pasaulio vaizdas, supaprastintas iki dviejų spalvų: juodos ir baltos. Pasaulio TV kanalai rodo, kad ant Krymo viadukų ir tiltų puikuojasi plakatai, kuriame ant Ukrainos svastika, o ant Krymo pusiasalio plakate plazda Rusijos vėliava.
Ekonominė krizė ir naujosios valdžios Kijeve klaidos – tai, kad buvo bandyta panaikinti rusų kaip regioninės kalbos statusą, kad ligi šiol, Maidano revoliucijai pasibaigus, miestų gatvėse iš tikrųjų šlaistosi ir pastatus tebeužėmę atsitiktiniai ginkluotų civilių sambūriai; tai, kad Kijevo centre ligi šiol stovi didžiulis Stepano Banderos (kontraversiškos asmenybės, užimančios Ukrainos istorijoje vietą, kai kuo panašią į LLV pirmininko Juozo Ambrazevičiaus), portretas, kurio papėdėje nacionalistai deda gėles – buvo kaip tik tai, kas reikalinga Maskvai, maišant pelus su grūdais. O juk bet kuri revoliucija – drumstas srautas: kad galėtų įsukti dezinformacijos mašiną, kurią rašytojas Viktoras Šenderovičius šiomis dienomis savo bloge pavadino ostankinskaja merzostj (Ostankino televizijos melu ir bjaurastimi).
Juk ir visa Ukraina buvo neva laisva SSRS laikais ir netgi turėjo savo atstovą JT. Ir tai buvo paranku Maskvai – dar vienas draugiškas balsas pasaulio bendrijoje.
Nūnai sumanytas Krymo prijungimas prie Rusijos, nusispjovus į visuotinai priimtas teisines procedūras, tai ir žinia Ukrainai. Norite būti nepriklausomi nuo Maskvos įtakos, tai atsisveikinkite su Krymu! O vidiniam vartojimui, skirtam Rusijos rinkėjui, prezidentas Putinas dabar turi naują vaidmenį – didžiojo Rusijos žemių surinkėjo – sobiratelj ruskich zemelj. Tokį titulą Rusijos istorikai suteikdavo carams ir didiesiems kunigaikščiams. Be jodinėjimų apnuoginus raumenis ir tigriukų glostymų, bei važinėjimųsi su baikeriu gauja „Naktiniai vilkai“ jis suvaidino dar vieną, šovinistinį šou, padūzginęs „pagalbos tėvynainiams“ gaidelę ir apsigobęs Motulės Rusios, surenkančios po sijonu liberalų – nuo Gorbačiovo, atgniaužusio kumštį, laikiusį vadžias, iki Jelcino, prezidentavusio palaidai balai – išbarstytas imperijos žemes.
Apklausos liudija, Putino populiarumas dėl to išaugo, ir, prisipažinsiu, man palengvėjo, kai išvydau per TV penkias dešimtis tūkstančių rusų, vakar žygiavusių Maskvos viduriu su šūksmais „Karui – ne!”
Man palengvėjo, ir kai rašytojas Vladimiras Voinovičius ir minėtas Viktoras Šenderovičius sumalė į miltus Rusijos kultūros veikėjų liokajišką atvirą laišką, palaikant jų brangaus Vladimiro Vladimirovičiaus pretenzijas būti Petru I ar imperatoriene Jekaterina, ar Leonidu Iljičiumi Brežnevu.
„Ukrainiečiams rusų kalba dabar primins ne Čechovą Jalttoje, o (...) Prezidentą Putiną,“ – rašo savajame bloge Viktoras Šenderovičius.
Tačiau vakarykštė Rusijos provokacija Krymo „referendumo“ išvakarėse įsiveržiant į ukrainiečių kaimą už Krymo ribų, rodo, viena, kad Rusijai nusispjaut į tai, kiek post factum prakaituos jos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas tarptautinių derybų salėse ir jos atstovas JT Vitalijus Čiurkinas, stengdamiesi pateisinti tai, kas nepateisinama ir, antra: kad galimas dalykas, Rusijoje esama įtakingų veikėjų, kuriems daug labiau už dabartinius Rusijos ir Vakarų santykius patiktų Šaltasis karas. Pagaliau pasaulis vėl taptų toks, kuriame Rusijos generolai ir buvo išugdyti! Ir kiek lėšų iš biudžeto būtų pažerta šlovingajai armijai!
Kaip jiems visiems viskas būtų aišku, jei įmanytų pasukti istorijos laikrodį atgal. Ir štai, kai kas milžiniškoje Rusijos valdymo ir karinėje mašinoje jau imasi ir atitinkamų veiksmų. Pasak „The Daily Beast“, kurio duomenys savo ruožtu paimti iš įtakingo „Jane‘s Defense Weekly“, Maskvos ranka Ukrainoje veikia pagal 1979 m. scenarijų, įgyvendintą Kabule, kur plataus mąsto įsiveržimo prologas buvo 700 specnazo karių būrio operacija ir perversmas prezidento rūmuose. (Visi šliaužiančios, daugiapakopės agresijos Ukrainoje požymiai rodo, kad čia veikia specnazas – elitinis armijos padalinys, čia pridengiantis, čia atidengiantis savo priklausomybę Maskvai, apmokytas diversijoms, šnipinėjimui, provokacijoms ir sabotažui.)
Beje, kaip neseniai pastebėjo intelektualų savaitraštyje „The Newyorker“ Davidas Remnickas, Putinas visados žavėjosi ne tik A. Dugino, propaguojančio kažką panašaus į rusiškąjį fašizmą, bet ir solidesnio rašytojo Solženycino vizija, kad SSRS griuvėsiuose turėtų iškilti valstybė, jungianti, mažiausiai Rusiją, Baltarusiją ir Ukrainą.
Ar Rusija neapsvaigs nuo laimėjimų, laimėjusi Krymą? Ar pasaulinės istorijos nuslydimas į Šaltojo karo išvažinėtas vėžes ir Vakarų sankcijos, netaps jai patogus tuo, kad bus įrodyta tai, ką Putinui ir reikėjo įrodyti – visokiausi Rytų suartėjimai su Vakarais laikini, konfrontacija amžina? Ir būtų grįžtama į buvusiam Rusijos žvalgui sienos perskirtame Berlyne įprastą juodą-baltą ideologinės konfrontacijos pasaulį, kuriame Rusija galės aiškinti, kad gina — šįkart ne žmonijos šviesią ateitį, ne žvaigždėtąją utopiją, o, tarkime, „fundamentalias“ vertybes: valstybingumą, moralę, tradicinę šeimą, stačiatikybę, tėvynainius, ar apskritai buvusius SSRS piliečius. Šitaip, regis, rusų pasakoje šeimininką nuo musės gina meška – jam tėkšteli per kaktą ir šeimininkas pakrato kojas.
Banaloka cituoti Karlą Marksą, sakiusį, kad istorija gali pasikartoti kaip farsas, betgi šiuo atveju, tai būtų kruvinas farsas. Johnas Kerry, darbštus JAV diplomatijos šefas, kuriam prezidento patikėta moderuoti Izraelio–Palestinos derybas (kurių prognozės, mano girdėtos iš vieno JAV diplomato Artimuosiuose Rytuose, pesimistiškos) tiek Ukrainos–Rusijos krizės sureguliavimą (prognozės ir čia pesimistiškos), apibendrino praėjusią savaitę savo paskutinįjį susitikimą Londone su Sergejumi Lavrovu žodžiais no common vision – „nėra supratimo, bendro abejoms pusėms“.
O tai taip pat žinia pasauliui, kad tarp Rytų ir Vakarų žiojasi senoji praraja.
Tiltai, kurie buvo per ją nutiesti paskutiniuosius dvidešimt metų, pasirodo nepatikimi ir blaškomi politikos vėjų, kaip tie pakabinamieji „beždžionių“ tiltai: tokiais kopia tik tie, kas mėgsta mirtiną riziką.
Rytų–Vakarų atitolimas leidosi justi jau ir seniau. Ne vien tik Gruzijos–Rusijos karas, bet ir palyginus švelnesni atvejai. Tie visi pagarsėję nuodijimai – Juščenkos Kijeve, Litvinenkos Londone. Arba, štai, JAV netikėtai susemiamas platus tinklas šnipų – neva modernios, neva demokratinės Rusijos – besinaudojusiu archajiška Šaltojo karo laikų agentūrinės veiklos metodika (JAV spauda mėgavosi detalėmis); ir Maskvai juos išsireikalavus, ir JAV nuolaidžiaujant ir vadovaujantis sugyvenimo dvasia, jie paleidžiami. Juk tiek daug bendrų reikalų su naująja atgimusia Rusija. O jie prie stalo, kaip rašė spauda, su Vladimiru Vladimirovičiumi ilgesingai ir ašarėlei balsą pavirpinant traukia Šaltojo karo laikų serialo apie agentą Štirlicą dainą „S čego načinajetsia rodina“.
Arba, štai, Vilnius, iš vietinių šaltinių: vieną iš mūsų politikų, pakankamai žinomą ir bevaikštinėjantį su svečiu iš JAV Sereikiškių parke pasiveja dviračiu sportiškos išvaizdos jaunas vyras ir jį įspėja, kad nesišakotų prieš Maskvą („prideržite retoriku“). O po to ramiausiai nušlama tolyn. Nelengva buvo tai paaiškinti svečiui amerikiečiui. (Ir ar Vašingtone galėtų kongresmenui toks dviratininkas pasitaikyti – ar čia tik „artimajame užsienyje“ šitaip būna?).
Ką gi, praėjus dvidešimt ketveriems metams po SSRS žlugimo, Vakarams vėl įsiskaudėjo galvą, kaip elgtis su Rusija. Čia, ko gero, rimtesnis atvejis, negu Gruzijos – kalbant vien tik apie operacijos strateginius tikslus ir mąstą pagrečiui su naujausiais Dūmos įstatymais apie „tėvynainių“ ar apskritai buvusių SSRS gyventojų užsienyje teisę į Rusijos pasus, o tai reiškia ir į jų „gynybą“, ir teisę įsiveržt tais tikslais į kitos šalies teritoriją.
Girdėti baikštūs balsai: „Kad tik nenusiristume iki strateginės konfrontacijos, juk tai trečiojo pasaulio šalis, žvanginanti moderniais ginklais!“
Taigi, kai šiomis dienomis Lietuvą aplankys JAV viceprezidentas Joe Bidenas, darbotvarkėje turėtų būti, ponai Lietuvos diplomatai, ir toks klausimėlis kaip Vakarų karinės infrastruktūros ir personalo didinimas Lenkijoje ir Baltijos šalyse.
Ką gi, Šiauliuose turėtų būti tiek NATO kariškių, kiek buvusioje Vakarų Vokietijoje pagal senovinius susitarimus, kiek aš jų sutikdavau, kai teko gyventi Wiesbadene. Kitaip meška ateis tos musės vaikyti. Pasakos, pasirodo, būna realesnės už gyvenimą, kai būname blaškomi iliuzijų arba mums „išplauna smegenis“ informaciniai karai.