Kartu rezoliucija ne tik „ragina Ukrainos Vyriausybę išlaisvinti buvusią premjerę Juliją Tymošenko (...)“, bet ir „valstybes nares ir toliau nuosekliai laikyti Julijos Tymošenko išlaisvinimą vienu iš esminių kriterijų siekiant pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina“. Rezoliucijos projektą pasirašė 24 Seimo nariai, daugiausia jų – Darbo frakcijos atstovai.
Dėl selektyvaus teisingumo ir J. Tymošenkos bylos politizavimo Ukrainai priekaištauja ne tik darbiečių lyderiai Seimo nariai V. Uspaskichas, V. Gapšys ir V. Vonžutaitė, bet ir per Darbo partijos sąrašą į Seimą patekę Rusų sąjungos lyderiai Sergej Dmitrijev ir Larisa Dmitrijeva. Žinia, jog siekiant, kad projektas be eilės būtų įtrauktas į darbotvarkę turi būti surinkti 47 Seimo narių parašai. Kyla klausimas, kam iš tikrųjų naudinga ši iš pirmo žvilgsnio labai vertybinė ir prodemokratiška rezoliucija ir kokie šio dokumento iniciatorių motyvai artėjant strateginiam ES apsisprendimui dėl Ukrainos – kai bus svarstoma, ar sudaryti Asociacijos ir laisvos prekybos susitarimą su Kijevu, ar ne? Kokią reikšmę ši rezoliucija turi kontekste, kai ES valstybių lyderiai svyruoja tarp vertybinės stovėsenos bei geopolitinių apsisprendimo motyvų?
Vertybinius argumentus keičia geopolitiniai
Dar šių metų balandį Vokietijos kanclerė Angela Merkel teigė, kad Ukraina nėra pasiruošusi pasirašyti Asociacijos sutarties ir turi išspręsti nemažai problemų, norėdama tai padaryti lapkritį Vilniuje: pradedant pagal sutartyje keliamus reikalavimus nesutvarkyta nacionaline teise, baigiant ekspremjerės Julijos Tymošenko klausimu.
Pagrindinė kylanti dilema ES yra tai, kaip suderinti savo vertybinę poziciją ir tuo pačiu nepralaimėti šio svarbaus geopolitinio ėjimo Rusijai Rytų Europos šachmatų lauke. Selektyvaus teisingumo problema, žmogaus teisių pažeidimai bei laisvių ribojimas yra įvardijami kaip tie veiksniai, kurie Ukrainos valdžios turi būti išspręsti siekiant suartėjimo su ES. Šie argumentai buvo pagrindiniai ant ES ir Ukrainos derybų stalo.
Būtent todėl ES geopolitiniai sutarties pasirašymo su Ukraina argumentai tapo kertiniai vertinant susiklosčiusią situaciją. Todėl rugpjūčio pabaigoje Užsienio reikalų ir saugumo politikos komisarė Catherine Ashton vizito Taline metu pareiškė, jog Asociacijos sutartis su Ukraina yra ypatingai svarbu ES: „Mes negalime prarasti Ukrainos“, – teigė komisarė. Geopolitinę šio pasirašymo reikšmę savo kalboje rugsėjo 4 d. įvardijo ir Europos Tarybos prezidentas Hermanas Van Rompuy, teigdamas, kad tai – „istorinė galimybė“ ir „rimtas išbandymas pačiai Rytų partnerystės programai“.
Ukrainos ambasadorius Vokietijoje Pavlo Klimkinas pranešė, jog Vokietijos verslas palaiko ES ir Ukrainos Asociacijos sutarties pasirašymą Vilniuje, tai motyvuodamas ne tik ekonominiais interesais, bet ir neužtikrintumu, kur pasuks Ukraina sutarties nepasirašius. Būtent Vokietijos pozicija laikoma lemiančia priimant galutinį sprendimą dėl Asociacijos sutarties pasirašymo ir pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau signalų, kad nepaisant J. Tymošenko likimo, Vokietija yra pasiryžusi uždegti žalią šviesą Asociacijos sutarties pasirašymui su Ukraina.
Kai Rusija suinteresuota ES vertybine laikysena
Kremliaus veikėjai tikėjosi, kad Vakarų susikoncentravimas ties vertybiniais aspektais bei J. Tymošenko klausimu pats savaime prives prie ES kapituliacijos Rytų partnerystės viršūnių susitikime Vilniuje. Toks scenarijus politikos analitikų nuomone galėtų būti prilygintas NATO Bukarešto susitikimui 2008-aisiais, kai Vokietija blokavo Ukrainos integraciją į NATO ir taip smarkiai atšaldė jos norą tapti Aljanso nare. Todėl būtent negrįžtamas Ukrainos nusisukimas nuo ES, jai nepasirašius Asociacijos sutarties, kelia nerimą geopolitiškai mąstantiems tiek ES, tiek ir Ukrainos politikams bei ekspertams.
Todėl LR Seime įregistruotą rezoliuciją dėl J. Tymošenkos paleidimo būtina vertinti šiame geopolitinių dėlionių kontekste. Rezoliucijos, kurioje ES Tarybai pirmininkaujanti valstybė pagrindine žinute ištransliuoja raginimą J. Tymošenko išlaisvinimą laikyti „vienu iš esminių kriterijų siekiant pasirašyti asociacijos sutartį su Ukraina“, įregistravimas tampa naudingu šalims, suinteresuotoms Vilniaus viršūnių susitikimo nesėkme. Valstybės, kuri nuosekliai vadovavosi geopolitinių argumentų svarba, iškeldama juos prieš vadinamąjį „demokratizoacijos“ matmenį, parlamento žingsnis neatrodo tik absurdiškai neapgalvotas.
Viena iš solidžiausių Ukrainos analitikių, Pasaulio politikos instituto Ukrainoje direktorė Alyona Getmanchuk pripažįsta, kad J. Tymošenko paleidimas yra tik simbolinis veiksmas, o realius Ukrainos pokyčius žymi vykdomos reformos. „Šiuo momentu nėra kito efektyvesnio įrankio mobilizuoti Ukrainos politinį elitą, biurokratinį aparatą ir pilietinę visuomenę kaip tik pasirašyti šį susitarimą“, – priduria ekspertė. Kokios priežastys lėmė 24 valdančiuosius politikus inicijuoti tokią rezoliuciją, reikėtų teirautis jų pačių, tačiau akivaizdu, kad rezoliucija nėra naudinga nei ES, nei Ukrainai. Todėl jeigu ši rezoliucija būtų priimta Seime, pati pirmininkaujanti šalis greičiausiai svariai prisidėtų prie Rytų partnerystės susitikimo Vilniuje nesėkmės bei gerokai palengvintų Rusijos vedamos Eurazijos integracijos procesus.
