Europa stebi, ar Kijevas spės atlikti namų darbus, kad Ukrainai Vilniuje pavyktų žengti dar toliau ir analogišką, jau parafuotą susitarimą su ES, pasirašyti. Tuo tarpu lūkesčių Baltarusijos atžvilgiu mažiau. Ar vienintele intriga bus, ką režimas deleguos užimti kėdę prie stalo Vilniuje? Koks vaidmuo šiame susitikime teks Baltarusijai? Kokios nuotaikos laukiant susitikimo tvyro vos už 200 km nuo Vilniaus nutolusiame Minske? Kas kliudo artimesniems ES ir Baltarusijos santykiams? Ir apskritai, ar prieš penkerius metus inicijuotas ES Rytų Partnerystės projektas gali rasti, ką pasiūlyti Baltarusijai, kad ir ji anksčiau ar vėliau atsigręžtų Vakarų link?
Apie tai diskutavo Baltarusijos Strateginių studijų instituto vyriausiasis analitikas Dzianis Melyantsou ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis.
Eksportas auga – tuo ir apsiribokime?
V. Jurkonio teigimu, Baltarusijos vadovybė stengiasi išnaudoti atsirandančias progas, todėl galima tikėtis aktyvesnių Minsko veiksmų artėjant Vilniaus viršūnių susitikimui. Tačiau ES reikalavimai griežti. Ir Baltarusijos prezidentas, ir jo aplinka tikrai žino, kad didžiausią postūmį ES – Baltarusijos santykių darbotvarkei suteiktų visų politinių kalinių Baltarusijoje išlaisvinimas ir visiškas jų reabilitavimas. „Šiandien Aleksandras Lukašenka neatrodo pasiruošęs tokiems žingsniams, todėl susitikimas Vilniuje turėtų būti gana formalus ir santykių proveržio nesitikėčiau“, – nuosaikios pozicijos laikosi TSPMI dėstytojas.
Nemokykite suverenių valstybių gyventi ir nesakykite, kad Minskas blogesnis nei Baku
Anot V. Jurkonio, jei Baltarusijos ir ES santykių intensyvumą matuosime aukščiausiųjų pareigūnų vizitais, didžiausia kliūtis yra Baltarusijos valdžios vykdomi žmogaus teisių pažeidimai bei ciniškas požiūris į teisinės valstybės principus. D. Melyantsou atkreipia dėmesį, kad čia ir išryškėja ES ir Baltarusijos požiūrio skirtumai. ES į pirmą planą iškelia politinius ir žmogaus teisių klausimus, mėgindama Baltarusijoje įdiegti demokratiją ir europinius standartus ir būtent tai matydama kaip esminę normalių dvišalių santykių prielaidą. Anot baltarusių mokslininko, „Oficialusis Minskas nesupranta, kodėl ES mano galinti pamokslauti suvereniai valstybei, ir ES iškeliamas sąlygas laiko kišimusi į Baltarusijos vidaus reikalus.“ D. Melyantsou teigimu, kita kliūtis intensyvesniems Baltarusijos ir ES santykiams – ES ir jos šalių narių parama Baltarusijos nevyriausybinėms organizacijoms ir politinei opozicijai. Šią paramą Baltarusijos valdžia suvokia kaip priešiškos ES politikos apraiškas ir todėl žiūri įtariai.
Pagaliau, trečia problema ta, kad ES Rytų Partnerystės programoje oficialusis Minskas nesijaučia lygiaverčiu partneriu. Anot baltarusių analitiko, ES požiūris į Baltarusiją kitoks nei į kitas Rytų partnerystės šalis, pavyzdžiui, Azerbaidžaną, kuriame demokratijos galbūt net mažiau nei Baltarusijoje. Pavyzdžiui, Baltarusija yra vienintelė iš ES Rytų Partnerystės šalių, nedalyvaujanti EURONEST parlamentiniame forume, Briuselis vis dar nepateikė jokio atsakymo į Baltarusijos daugiašalio projekto pasiūlymus, nusiųstus dar 2010-aisiais.
Vis dėlto, pasak V. Jurkonio, tenka pripažinti, kad ir Briuseliui Minskas nėra pati svarbiausia sostinė. „Baltarusijos valdžia pastaruosius metus parazitavo Rusijos subsidijų sąskaita ir galėdavo nesiskaityti tiek su kaimynais, tiek ir iš aukšto žiūrėti į ES bandymus užmegzti bendradarbiavimą. 2011-aisiais ištikus finansinei krizei, o vėliau prastėjant ir Kremliaus finansiniams pajėgumams, situacija pasikeitė. Bet šiandien visų tarptautinių įvykių kontekste Baltarusija neatrodo degantis klausimas, o sudominti Briuselį tokia susireikšminusia ES kaimyne yra sudėtinga“, – nepakankamą pačios ES dėmesį santykiams su Baltarusija pripažįsta TSPMI dėstytojas.
Kada išauš „nauja gadynė“?
Abu pašnekovai sutinka, kad artimiausiu metu esminių pokyčių Baltarusijoje vargu ar sulauksime. A. Lukašenkos palaikymas visuomenėje išlieka santykinai aukštas ir toliau nuosekliai auga, o visas opozicines partijas kartu sudėjus remia vos 10 proc. Baltarusijos piliečių. D. Melyantsou manymu, dabartinė tarptautinė situacija ir pirmiausia, Eurazijos Sąjungos idėjos virsmas realybe, tik dar labiau sustiprins valdančiojo režimo pozicijas. Todėl vienintelis dalykas, kurio galime tikėtis – tolesnis laipsniškas Baltarusijos ekonomikos liberalizavimas ir verslo aplinkos gerinimas, kurį, anot D. Melyantsou, jau stebime pastaruosius pora metų.
V. Jurkonis pripažįsta, kad pokyčiai Baltarusijoje negali būti primesti iš išorės. Vis dėlto, nepaisydamas D. Melyantsou išsakytų nuogąstavimų, VU TSPMI dėstytojas mano, kad ES turi ir toliau remti žmogaus teisių gynėjus bei pilietinės visuomenės atstovus, tačiau šią paramą reikia suvokti kaip tų žmonių išgyvenimo klausimą. „Kuomet daugiau nei pusė ekonomikos yra valdžios rankose, žmonės negali laisvai pasirinkti, nes dėl to praras darbą, bus išmesti iš universiteto, teks susitikti su vidaus tarnybomis, o galbūt ir išbandyti Baltarusijos įkalinimo įstaigas”, – padėties nelinkęs idealizuoti V. Jurkonis.
Čia jis ir mato ES vaidmenį: „Baltarusija yra režimo valstybė, todėl turime užtikrinti, kad tie, kurie pasirenka rizikuoti, mažų mažiausiai gaus teisinę pagalbą. Parama nepriklausomai žiniasklaidai, investicijos į jaunąją baltarusių kartą irgi yra būtini ilgalaikės politikos elementai“, – teigia pašnekovas, tačiau čia pat priduria, kad būtina suvokti, jog pokyčiai Baltarusijoje neįvyks per dieną, todėl ir rezultatų negalima tikėtis rytoj. „Kita vertus, permainos režimo valstybėse įvyksta netikėtai, tad galbūt visos minėtos pastangos ir investicijos bus reikalingos ir greičiau nei tikimės“, – optimistine gaida pokalbį baigia V. Jurkonis.
Straipsnis parengtas įgyvendinant tyrimą, kurį finansuoja Lietuvos mokslo taryba (sutartis Nr. LSS–270000–2122). Tyrimas įgyvendinamas autoriams bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu.
