Prisimenu, metų pradžioje buvau gerokai nustebęs, kai Baltarusijos konsulate Maskvoje aptikau ilgą eilę rusų, norinčių leidimo gyventi šioje šalyje, ir netgi paklausinėjau ten dirbančio biurokrato – kas tai per fenomenas? „Taip, pas mus perka gyvenamąjį plotą, persikelia. Daugiausia – pagyvenę žmonės, bet ir vidutinio amžiaus būna. Sako, pas jus ramu, saugu ir pigu...“ Galiu suprasti. Nors, žinoma, to nesirenka ambicingi ir verslūs žmonės.
Kitas sustojimas – Lietuva. Ir mūsų pirmoji pilis. Mano senas draugas Giedrius praėjusio amžiaus paskutiniame ir šio amžiaus pirmame dešimtmetyje buvo vienas pagrindinių posovietinio muzikos verslo šulų, vadovavo firmoms ir Lietuvoje, ir Maskvoje – garso įrašai, vadyba, gastrolių turai, roko festivaliai... Maždaug prieš dešimt metų ėmė valdyti seną užmiesčio pilį Norviliškėse, netoli Baltarusijos sienos – iš pradžių ten rengė koncertus ir didelį roko festivalį po atviru dangumi „Be Together“. Tačiau gyvenimas pilyje naujai iškeptą dvarininką taip užvaldė, kad muzikiniai projektai pamažu atkrito, užleisdami vietą restauravimo, gamybos ir žemės ūkio rūpesčiams. Mastai išsiplėtė kelis kartus: prieš kelerius metus Giedrius pradėjo tvarkyti didelį baronų fon Roppų dvarą, esantį netoli sienos su Latvija.
Čia mes ir atvykome. Žandikaulis lengvai atvipo iškart ir liko toks iki pat išvykimo. Ampyro stiliaus rūmai, daugybė ūkinių pastatų, arklidės, viešbutis, SPA, konferencijų salė (visa tai – senuose pastatuose), vandens ir vėjo malūnai (pastarajame – kino teatras), traktierius, parkas su alėjomis, užtvenkta upė... Tačiau labiausiai mane nudžiugino tai, kad Giedrius vis dėlto liko ištikimas bohemiškiems priesakams – dvaro teritorijoje taip pat yra didelė koncertų salė, kostiuminė su šimtais istorinių aprėdų, ir teatras! Vadinasi „Gyvasis teatras“ ir jame kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį vyksta pasirodymai, kurių metu pristatomas XVIII amžiaus dvarininkų gyvenimas, juose dalyvauja kostiumuoti viešbučio gyventojai, turistai ir visi norintys. (Mums neteko – buvo darbo dienos). Artimiausio mėnesio planuose – alaus daryklos ir rūkyklos atidarymas.
Naujasis „baronas“ su žmona Kristina ir trimis vaikais (mažiausiam sūnui dar nėra net vienerių) gyvena priestate, dirba po 20 valandų per parą ir atrodo kaip tikras latinfundininkas – nugairintas vėjo ir dulkėtas, visą dieną auliniuose batuose ir pusė dienos ant žirgo. Reikia pasakyti, kad atrodo žaviai – štai ką su žmogumi daro kūrybinis darbas! Pavydžiu... Turbūt visa tai skamba kaip reklama, tačiau taip nėra (aš tyčia nenurodau koordinačių ir pavadinimo), tai – tiesiog gėrėjimasis. Bijau, kad Rusijoje, su mūsų mentais, banditais, mokesčių inspektoriais ir be ES subsidijų tokia mega-idilė kažin ar būtų įmanoma. Kaip gaila. Beje, ateityje Giedrius nori paleisti XIX amžiuje populiarų arklių diližaną maršrutu Varšuva-Sankt Peterburgas.
Lietuvos ir Latvijos sieną kirtome tuščiu gruntkeliu, apie tai, kad patekome į kitą valstybę, pranešė du šiek tiek sukrypę mediniai stulpeliai su herbais. Į Rygą neužvažiavome, apsukome damba, ir patraukėme tiesiai į Ainaro Mielavo vienkiemį. Ainaras praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje buvo Latvijos roko žvaigždė numeris vienas. Su savo grupe „Jauns Meness“ (angliškai „New Moon“), kurią neretai vadino „Baltijos U2“, jis laimėjo keliuose Europos konkursuose, įskaitant ir žinomą festivalį Lenkijos mieste Sopote. Nors Ainaras gerai dainavo ir angliškai, ir rusiškai, pirmenybę teikė gimtajai latvių kalbai – galbūt dėl to tarptautinė jo karjera ir nesusiklostė.
Madingasis „new wave“ palaipsniui užleido vietą ramesnei ir gilesnei muzikai, akustinio skambesio, kupinai etninių intonacijų ir liaudies instrumentų. Kažkurią akimirką Mielavui popso tusovkė sukėlė tokį šleikštulį, kad jis išvažiavo iš Rygos, nusipirko nedidelį žemės sklypą, pastatė jame medinį raudonos spalvos namą, o aplinkui apsodino mėlynėmis ir avietėmis!
Tai jie – Ainaras, žmona Lienė ir dvi mažos dukrelės – jau penkerius metus ir gyvena kaip tikri ūkininkai. Atkreipiau dėmesį, kad, kaip ir Giedrius su Kristina, jie atrodo nuostabiai: įdegę, dalykiškai pasitempę, akys žiba – ir ne nuo miltelių, kaip miesto bohemos... „Kai gavau pirmuosius pinigus už mūsų užaugintas mėlynes, pagavau save galvojantį, kad nors tai ir ne didžiausias, užtat teisingiausias ir labiausiai užtarnautas honoraras mano gyvenime“, – sakė man Ainaras su šypsena ir aš jį supratau. Beje, jis taip pat koncertuoja – kartą per metus, per Kalėdas.
Ir vėl – pilis! Jau Estijoje, nors Talino mes dar nepasiekėme. Benkendorfų-Volkonskių „Schloss Fall“ dvaras, pastatytas užpraėjusio amžiaus trečiame ir ketvirtame dešimtmečiuose prie Keilos upės netoli garsiojo krioklio. Nuostabus neogotikos (dar sakydavo Bairono) stiliaus pastatas, visiškai neseniai – ir dar ne iki galo – sutvarkytas ir restauruotas. Beje, privataus asmens – investuotojo Andrejaus Dvorjaninovo. Čia vyko iškilmės, skirtos Jo Šviesybės kunigaikščio Peeterio Volkonskio šešiasdešimtmečiui. Gaila, tačiau aprangos kodo mes visiškai neatitikome – vakare pavargę išsiropštėme iš mašinos ir atsidūrėme žvakių šviesoje, tarp ponų su smokingais ir damų ilgomis sukniomis. Iškilmių kaltininkas, tiesioginis dekabristo Sergejaus ir visų kitų nuostabių Volkonskių palikuonis, vilkėjo tamsiai mėlyną uniformą su antpečiais.
O prieš 35 metus Peeteris buvo pagrindinis Estijos pankrokeris, skandalingosios grupės „Propeleris“ – atrodo, absoliučiai vienintelės, kurią įsigudrino uždrausti netgi liberaliojoje sovietinėje Estijoje – lyderis. Nepaprastas žmogysta: teatro režisierius ir aktorius, šoumenas ir performansų sumanytojas, dainininkas ir skaitovas... Kažkas panašaus į Kuriochiną ir Mamonovą viename groteskiškame flakone. Jeigu tikėtume senais portretais, į protėvį dekabristą jis labai panašus, o ir žmonos vardas taip pat Marija. Gyvena Tartu, dirba teatre, žemės ir kitokiu ūkiu neužsiima. Ne ponų tai reikalai, ko gero... Nors „Propelerį“ kartais paleidžia. Pastarąjį kartą juos girdėjome solidarumo su „Pussy Riot“ koncerte 2012 metų pavasarį ir Vera (mano žmona) pasakė, kad kietesnio roko koncerto ji gyvenime nematė!
Štai taip. Jokio moralo ir apibendrinančių samprotavimų nepateiksiu. Tiesiog trys susitikimai per tris dienas.
