Venecijos respublikos istorija nėra taip gerai žinoma, čia nėra skambių užkariavimų, pasaulinio ryškumo asmenybių. Didžiausia Venecijos istorijos žvaigždė yra pati respublika, kuri neįtikėtinai sklandžiai funkcionavo karų ir konfliktų plėšomame žemyne ir ištisus šimtmečius gebėjo užtikrinti savo piliečiams ramų, saugų ir turtingą gyvenimą, apie kurį visa žemyninė Europa galėjo tik pasvajoti.

Sumanumo ir verslumo dėka venetai sukūrė tūkstantmetį pragyvenusią ir klestėjusią respubliką ant pelkėtų salų krantų.

Būsimos Venecijos laimei, V amžiuje (griūvant Romos imperijai) netruko tragedijų ir nelaimių. Akvilėja buvo galingas miestas, kuriame gyveno šimtai tūkstančių gyventojų. Kai Atila užėmė ir sudegino šį miestą iki pamatų, išgyvenusieji pabėgo į sunkiai pasiekiamas pelkes, kur įžengti nedrįso net pats Atila.

Vėliau tas sunkus neįžengiamumas Veneciją ne vieną kartą išgelbėjo ir apsaugojo nuo šv. Romos Imperijos, Prancūzijos karalių, Milano kunigaikščių, genujiečių ir kitų priešų kariuomenių. Tobula strateginė lagūnos padėtis leido sukurti vieną geriausių laivynų Europoje, kontroliuoti Adrijos ir didžiąją dalį Viduržemio jūros. Kai nenori nenori reikia laivu plaukti iš vienos miesto dalies į kitą, žmogus ima puikiai išmanyti navigaciją.

Venecija

Kaip mažiau nei 150 tūkst. gyventojų turintis miestas sugebėjo konkuruoti su gerokai didesnėmis imperijomis ir efektyviai daugiau nei tūkstantį metų kontroliuoti didžiulę teritoriją?

Druska

Venecijos istorija skaičiuoja 1100 nepriklausomybės metų (nuo pirmųjų dožų 696 metais iki pasidavimo Napoleonui 1796 metais). Venecijos turtai priklausė nuo prekybos, kurios apimtys vis augo ir augo dėl to. O tą augimą lėmė tai, kas tuomet buvo gerokai svarbiau už dabartinę naftą. Tai buvo druska.

Druska anuomet buvo tokia svarbi dėl to, kad sūdymas buvo vienintelis būdas konservuoti maistą. Žmonės padengdavo maistą storu druskos sluoksniu, kad ši maistą išdžiovintų ir apsaugotų nuo bakterijų ir puvimo. Kitais žodžiais tariant, druska buvo labai svarbi kiekvienam maistui, kuris nebuvo suvartojamas iš karto.

Dėl Venecijos lagūnos seklumo ir ramių vandenų druska čia dideliais kiekiais susikaupdavo natūraliai, ir buvo labai paprasta dirbtinai sukurti „telkinius“, kur ją buvo galima lengvai išgauti. Venetai iš esmės ėmė kultivuoti lagūną, kad turėtų daugiau druskos.

Venecija

Druska buvo svarbus veiksnys Venecijos pradžiai ir vystymuisi, tačiau svarbų vaidmenį ji vaidino per visą miesto istoriją. Druskos prikrauti Venecijos laivai plaukdavo į kitas rinkas ir parduodavo druską ir pirkdavo maisto, retų prekių ir prabangos produktų iš kitų regionų. Vienas muitininkas iš Pavijos kartą pasakė, kad „šie žmonės nieko nesodina ir neaugina, tačiau bet kur gali nusipirkti grūdų ir vyno“.

Tačiau buvo ir kitų bendruomenių, prekiavusių druska. Ir tą problema reikėjo spręsti. Atėjo karo ir diplomatijos laikai. Ir Venecija per kelias karines kampanijas netruko perimti visas druskos gamybos vietas Adrijos jūroje.

Iš druskos gauti pinigai buvo naudojami prekybai plėsti. Venecija pradėjo prekiauti kviečiais, miežiais, soromis, alyvuogių aliejumi, o taip pat prabangos prekėmis iš Rytų – šilku, brangakmeniais, kvepalais ir prieskoniais. Nauji turtai buvo vėl investuojam į karą, ir Venecija netruko tapti viena didžiausių galių Europoje.

Venecija vienu metu tapo pagrindine Europoje audinių, šilko ir ypač stiklo gamintoja, ir bet kuris itin turtingas europietis ėmė užsisakinėti veidrodžių būtent iš Venecijos.

Venecija

Tiesą sakant, venetai visuomet buvo atviri galimybėms užsidirbti pinigų ir tai padėjo jiems neatsilikti nuo naujų technologijų. Jie pradėjo sodinti cukranendres Kipre ir Venecijoje gaminti rafinuotą cukrų. Muilas? Laivai? Muzikos instrumentai? Venecijiečiai galėjo daryti viską. Rankinį raidžių rinkimą ir spausdinimą išrado Vokietijoje, tačiau Venecija tapo pagrindiniu leidybos centru ir atitinkamai pagrindiniu mokymosi centru. Būtent Venecijoje „buhalterinės apskaitos tėvu“ vadinamas Luca Pacioli išleido savo knygą, kurioje detaliai aprašė dvejybinio įrašo sistemą.

Fiskalinė atskaitomybė ir privilegijuoti santykiai

Venecija ir toliau augo, o už tai turėjo dėkoti savo kaip privilegijuotos prekiautojos tarp Rytų ir Vakarų pasaulio, tarp šv. Romos Imperijos ir Rytų Romos Imperijos (Bizantijos) vaidmeniui. Prie tokios privilegijuotos pozicijos atsiradimo tiesiogiai prisidėjo svarbus Venecijos vaidmuo ginant Bizantiją nuo arabų invazijos 992 mūsų eros metais bei vėliau jos ginimas nuo normanų po šimto metų.

Už pagalbą per šias dvi intervencijas venetai gavo labai naudingų finansinių lengvatų, o vėliau ir imperijos uostų ir miestų, ir šios privilegijos iš esmės panaikino visų kitų prekeivių, įskaitant ir pačių bizantiečių, keltą konkurenciją. Be druskos venecijiečiai ėmė aktyviai prekiauti audiniais, prieskoniais, kvepalais, egzotinių paukščių plunksnomis ir stiklu.

Ne vieną amžių Venecija buvo vienintelis miestas, kuriame buvo gaminamas stiklas. Taip buvo sukurtas dar vienas itin vertinamo ir brangaus produkto monopolis. Stiklo gamyba ir prekyba buvo tokio didelio masto ir tokia svarbi, jog Venecijai teko visą gamybą perkelti į atskirą salą, nes tarša ir gaisro grėsmė kėlė realų pavojų visam miestui. Nuo tada stiklo fabrikai buvo perkelti ir išlieka Murano saloje.

Venecija

Taip pat itin vertinami buvo Venecijos auksakalių, vitražų gamybos meistrų, medžio drožėjų ir kitokių meistrų įgūdžiai ir darbai. Jie paversdavo bažnyčias, paminklus ir privačius rūmus meno kūriniais.

Šie faktai paaiškina, kaip nedidelė sala tapo tokia turtinga ir galinga, konkuruodama su gerokais didesnėmis valstybėmis ir imperijomis, bet...

Iki šiol mes matėme, kad prekyba buvo Venecijos turto šaltinis, o noras būti nepriklausoma buvo vienas iš pagrindinių veiksnių santykiuose su kitomis valstybėmis ir pačių Venecijos politinių jėgų tarpusavio ryšyje. Šie du veiksniai, ekonominė sėkmė ir politinė bei organizacinė sėkmė buvo kai ko paprasto ir dabar dažnai nuvertinamo – prognozavimo ir strateginio planavimo dešimtmečius ir šimtmečius į priekį – rezultatas.

Venetų studijos ir planavimas apėmė įvairias sritis. Be prekybos ir teisės, Venecija svarbiomis laikė ir aplinkos bei socialines/administracines studijas. Kai kalbame apie aplinkos studijas ir intervenciją, nekalbame apie stiklo fabrikų perkėlimą į Murano salą. Kalbame apie intervencijas, kurios išgelbėjo visą lagūną ir pačią Veneciją.

Bėgant metams, Venecijos įstatymai keitėsi, drastiškai mažėjo dožų galia, buvo sukurtos valdybos ir tarybos, kurios kontroliavo ir nedelsdamos imdavosi veiksmų prieš autoritarinį elgesį ir apskritai prieš pagarbos griežtos taisyklėms, kurių privalėjo laikytis dožai, stygių.

Venecijos respublika apie XV a.

O tas tarybas griežtai kontroliavo kitos tarybos ir patys dožai, ir taip pat pagal labai griežtas ir aiškias taisykles, žinant, kad jų nesilaikymas baigsis greita ir rimta bausme.

Svarbiausia – stabilumas

Venecijos valdymo sistema buvo labai sudėtinga, tačiau aiški, todėl leido užkirsti kelią nesusipratimams. Ir kiekvienas valdžios organas buvo griežtai kontroliuojamas daugelio tarybų, ir įstatymai griežčiau buvo taikomi tiems žmonėms, kurie būdami politinėmis figūromis privalėjo būti pavyzdžiu kitiems.

Pirmiausia ir svarbiausia yra tai, kad Venecijos politinė sistema buvo nepaprastai stabili. Šalies politinis elitas nekonfliktavo. Venecijoje nebuvo aukšto rango išdavikų.

Valdžia darė viską, ką galėjo geriausio, kad gintų savo prekybininkus, ir aprūpindavo juos ginkluotomis palydomis ir visuomet gindavo jų interesus užsienio šalyse. Ant žemės buvo tiesiami keliai. Gausios valstybės pajamos užtikrino, kad venetai gyveno geriau nei žmonės kitose šalyse. Ir Venecijos užkariautų miestų žmonės nesijautė per daug išnaudojami.

Venetiška gotika

Didžiausia įmone Venecijoje buvo „Arsenal“ – visuomeninė laivų statykla, kuri buvo įkurta 1104 metais. Ji veikė kelis amžius ir įdarbino tūkstančius žmonių.

1291 metais genujiečiai nugalėjo marokiečių flotilę, kuri kontroliavo Gibraltaro sąsiaurį, ir atvėrė kelią Europos prekybai nuo Viduržemio jūros iki Atlanto vandenyno. Ir venecijiečiai naudojosi šiuo keliu prekiaudami su Londonu ir Briuge.

Nuo 1388 iki 1499 metų Venecija perėmė Italijos žemynines teritorijas, įskaitant Udinę, Friulį, Vičencą, Padują, Veroną, Bergamą, Rovigą ir Kremoną, 1557 metais šiose teritorijose gyveno apie 1,5 mln. žmonių.

1509 metais Venecija staiga susidūrė su jungtinėmis visos Europos pajėgomis. Prancūzija, Ispanija, Šventoji Romos Imperija, popiežius ir kai kurios Italijos valstybės paskelbė Venecijai karą. Venecijos pajėgos buvo nugalėtos. Respublikai grėsė išnykimas. Ji vargiai galėjo tikėtis išsaugoti lagūną. Ji negalėjo tikėtis išlaikyti žemyninėje dalyje buvusių subjektų. Ką padarė dožai ir Didžioji taryba? Jie oficialiai atleido žemyninius subjektus nuo vasalo ištikimybės. Tokiu būdu Venecijos Respublika parodė, kad jai labiau rūpėjo jos subjektų saugumas, o ne jos pačios galia. Ir ji gavo daugiau, nei tikėjosi: kai grėsmė nuslūgo, buvusios Venecijos teritorijos pasirinko sugrįžti po respublikos sparnu.

XVI, XVII ir XVIII amžiuje Venecija daug neišsiplėtė kalbant apie gyventojų skaičių ir pajamas vienam gyventojui, tačiau išliko viena turtingiausių Italijos ir visos Europos dalių ir XVII amžiuje aplenkė olandus.