Šiaip jau jo vaizdas tikrai galėtų kelti nerimą, tačiau šiuo atveju gelbsti žinojimas, kad Taivano naikintuvų pilotai yra mokomi nutupdyti lėktuvus ant greitkelių, nes to gali prireikti jei visi salos oro uostai būtų užimti arba sugriauti invazinių atakų.
Taigi, šis nutūpimas tėra pratybų manevras.
Nuo ko gi gali tekti gintis Taivano pajėgoms? Tėra tik vienas priešas – Kinijos liaudies išlaisvinimo armija. Tarp pasaulio supervalstybių atsidūrusi ekonomines ir karines galias intensyviai didinanti Kinija, anot saugumo ekspertų, automatiškai tampa invazijos grėsmę keliančia šalimi.
Taivanas, kaip savivaldą turinti teritorija, gyvuoja nuo 1949-ųjų, kai pasibaigus nuožmiam pilietiniam karui atsiskyrė nuo Kinijos. Vis dėlto Pekinas niekada nenustojo vilties kada nors susigrąžinti, jo vertinimu, išdavikiškai pasielgusią provinciją, CNN rašo apžvalgininkas Benas Westcottas.
Birželį vykusioje regioninio saugumo konferencijoje Kinijos gynybos ministras Wei Fenghe pasakė: „Jei kas išdrįs atskirti Taivaną nuo Kinijos, mūsų pajėgos neturės kitos išeities, kaip tik visomis jėgomis kovoti už šalies vientisumą.“ Kai kuriose Kinijos parduotuvėse be vargo galima įsigyti atvirukų ir marškinėlių su patriotiniais, kovoti už Taivano atsiėmimą agituojančiais simboliais.
Visgi ištisus septynis dešimtmečius Kinija sugebėjo atsispirti pagundai atakuoti Taivaną. Tokio elgesio priežastys – politinės, iš dalies pagrįstos galima JAV intervencija ir, tikėtina, dideliu skaičiumi žmonių aukų. Ekspertai taip pat mano, kad ne paskutinę vietą, apsisprendžiant dėl Liaudies išlaisvinimo armijos veiksmų, užima ir praktinės priežastys, susijusios su ištekliais, kuriuos reikėtų skirti veiksmingai ir efektyviai invazijai.
Šimtų tūkstančių karių persikėlimas siauru Taivano sąsiauriu į keletą tam tinkamų paplūdimių aršaus pasipriešinimo sąlygomis vertinamas kaip ypač rizikinga operacija. Išsilaipinusių karių dar lauktų varginanti kelionė Taivano vakaruose plytinčiomis dumbluotomis seklumomis ir nusidriekusiais kalnais, kol būtų pasiekta sostinė – Taipėjaus miestas.
Užvis kebliausia, kad Kinijai tektų susidurti su oponentu, kuris bemaž 70 metų rengėsi karui.
Gegužės mėnesį, kai vyko masinės pasipriešinimo invazijai pratybos, Taivano pajėgų atstovas generolas majoras Chen Chung Chi pareiškė, kad sala žino, jog visada turi būti pasiruošusi kovai.
„Mes jokiu būdu nenorime karo, tačiau tik didindami savo galią pajėgsime apsiginti, – aiškino jis. – Jei Kinija sumanytų imtis prieš mus nukreiptų veiksmų, turėtų pagalvoti apie didžiulę kainą, kurią teks sumokėti.“
Sudėtinga ir kruvina misija
Nesunku numanyti, kad Pekino įsiveržimas į Taivaną būtų žaibiškas ir visa niokojantis – Dovydo ir Galijoto kovą primenantis mažos salos susirėmimas su žemyninės valstybės karine galia, taip pat populiacijos kiekio ir gerovės lygio teikiamais pranašumais.
Kinijos Liaudies Respublikoje gyvena beveik 1,4 mlrd. žmonių, ir tai – daugiausia piliečių turinti pasaulio šalis. Taivano gyventojų skaičius – mažiau nei 24 mln. – panašus į Australijos. Tarp pasaulio valstybių Kinijai tenka penkta vieta pagal užimamos teritorijos plotą, o Taivanas dydžiu prilygsta Danijai arba JAV Merilando valstijai. Pekino kontroliuojama ekonomika tenusileidžia JAV, o Taivanas nepatenka nė į pajėgiausiųjų dvidešimtuką.
Visgi, matyt, labiausiai reikšminga tai, kad Kinija neįtikėtinu tempu telkia ir modernizuoja savo pajėgas, o Taivanas tegali kliautis JAV sprendimu parduoti ginklų.
Vien pagal dydį Taivano pajėgos atrodo lyg nykštukas Kinijos liaudies išlaisvinimo armijos akivaizdoje.
Remiantis naujausioje JAV gynybos departamento ataskaitoje pateiktais duomenimis, Kinija disponuoja milijonu karių, beveik 6 tūkst. tankų, 1,5 tūkst. naikintuvų ir 33 daugiafunkciais laivais. Taivano sausumos pajėgas sudaro vos 150 tūkst. karių, joms priklauso 800 tankų, maždaug 350 naikintuvų ir tik keturi eskadrinių minininkų klasės laivai.
Kinijos prezidento Xi Jinpingo vadovavimo laikais Liaudies išlaisvinimo armija sparčiai modernizuojama. Tai tapo įmanoma padidinus ginklavimosi poreikiams skiriamas sumas ir eliminavus armijos vadų sluoksniuose vešėjusią korupciją.
„Kinijos lyderiai tikisi, kad tokios karinės pajėgos sumažins Taivano norą siekti nepriklausomybės, o jei atgrasyti nepavyktų, garantuos sėkmę vykdant tikslines operacijas, nukreiptas prieš Taivaną ir galbūt trečiąją intervencijai nusiteikusią šalį“, – nurodoma 2019 metų JAV gynybos žvalgybos agentūros parengtoje ataskaitoje.
Kad ir kaip grėsmingai skambėtų žiniasklaidos pranešimai apie invazijai nusiteikusią Kiniją, CNN akiratin patekę šios šalies karinės padėties tyrimai rodo, jog Liaudies išlaisvinimo armijai įsiveržimas į Taivaną būtų ypač komplikuota operacija.
„Taivanas disponuoja profesionaliai pasirengusiomis pajėgomis, kurioms nemenkai talkina mokymus JAV išėję specialistai“, – nurodo prie organizacijos „Project 2049 Institute“ tyrimų prisidedantis Ianas Eastonas, nuodugniai išanalizavęs galimą Kinijos invazijos grėsmę.
Savo knygoje „The Chinese Invasion Threat“ Kinijos invaziją jis apibūdino kaip itin sudėtingą, kruviną misiją.
Planas užimti Taivaną
Kinijos invazijos į Taivaną planas, ribotos prieigos dokumentuose vadinamas jungtine salos atakavimo kampanija, būtų pradėtas vykdyti nuo masinio, koordinuoto pagrindinių infrastruktūrų bombardavimo. Pirmaisiais taikiniais, be abejo, taptų uostai ir aerodromai. Kaip teigia I. Eastonas ir Sidharthas Kaushalas, bendradarbiaujantis su Karališkuoju jungtinių tarnybų gynybos ir saugumo tyrimų institutu (RUSI), pirmųjų atakų tikslas būtų paralyžiuoti salos pajėgas prieš vykdant amfibinę operaciją.
Tuo pat metu virš Taivano sąsiaurio nukreiptos Kinijos oro pajėgos bandytų užsitikrinti dominuojančias pozicijas salos erdvėje. Tiktai užtektinai susilpninusi Taivano oro ir jūrų dalinių pajėgumą, Liaudies išlaisvinimo armija, pasak S. Kaushalo, duotų kariams startą iš vakarinio kranto veržtis į salą.
Uolėtas ir kalnuotas rytinis salos krantas yra ne tik perdėm nepatogus, bet ir per daug toli nuo Kinijos.
Visgi desanto išsilaipinimas Taivane gali būti viena sudėtingiausių Liaudies išlaisvinimo armijai teksiančių užduočių.
2019-aisiais Kongresui pateiktoje ataskaitoje JAV gynybos departamentas nurodė, kad Kinijai – didžiausią jūrų laivyną turinčiai Azijos šaliai – pavaldūs 37 desantinio transporto dokai ir 22 mažesni desantiniai laivai, taip pat visi civilinės paskirties laivai, kuriuos Pekinas gali panaudoti kariniais tikslais.
To tikrai galėtų pakakti nedidelėms Pietų Kinijos jūroje esančioms saloms užimti, tačiau ne amfibinių pajėgų reidui į Taivano pakrantę. Šiai užduočiai turimo arsenalo veikiausiai per mažai, tačiau nėra jokių ženklų, kad Kinija stengtųsi plėsti desantinių laivų grupę.
S. Kaushalas laikosi nuomonės, kad Taivano jūrų ir oro pajėgų neutralizavimą pirmaisiais atakos etapais Pekinas turėtų laikyti didžiausios svarbos užduotimi.
„Norėdamos pasmerkti misiją nesėkmei, Taivano oro pajėgos turėtų nuskandinti maždaug 40 proc. Liaudies išlaisvinimo armijos amfibinių pajėgų“, – sako ekspertas.
Vadinasi, tik 10–15 laivų.
Perplaukti sąsiaurį Liaudies išlaisvinimo armijos laivams nepakanka: dar reikia priartėti prie vietos, tinkamos desantui išlaipinti.
Labiausiai tam tiktų kuo arčiau žemyno ir strategiškai svarbaus miesto, pvz., Taipėjaus, esantis regionas, netoli kurio būtų koks nors uostas ir aerodromas.
Taigi, Pekino tikslu, kaip teigia I. Eastonas, galėtų būti tik 14 paplūdimio ruožų, ir šitai žino ne vien Kinija.
Kaip tik todėl Taivano inžinieriai ne vieną dešimtmetį praleido projektuodami tunelius ir bunkerius, jau iškastus prie potencialių desanto išlaipinimo punktų.
Visgi pagrindine Taivano gynybos ašimi laikytina flotilė, pajėgi paleisti priešlaivines sparnuotąsias raketas. Ji, žinoma, padidina iš sausumos paleidžiamų raketų, taip pat pakrantėje padėtų minų ir dislokuotos artilerijos potencialą.
„Bendroji Taivano gynybos strategija, įskaitant ir karinius planus, iš esmės pagrįsta vieninteliu konkrečiu tikslu – apsiginti nuo Liaudies išlaisvinimo armijos“, – konstatuoja I. Eastonas.
Kinų kariai galėtu nusileisti su parašiutais, tačiau turint omeny menką parašiutininkų skaičių Liaudies išlaisvinimo armijos gretose, toks sprendimas mažai tikėtinas.
Jei Liaudies išlaisvinimo armija būtų užėmusi Taivane kokias nors pozicijas ir galėtų jas pastiprinti iš žemyno dislokuotais kariais, turinčiais padėti atlaikyti susidūrimą su 150 tūkst. Taivano pajėgose ir dar daugiau nei 2,5 mln. rezerve esančių karių, į Taipėjų tektų judėti siaurais keliais, einančiais per salos vakaruose plytinčius kalnus ir dumblinas seklumas.
Galop, desantinių laivų, balistinių raketų paleidimo įrenginių, naikintuvų ir bombonešių, taip pat šimtų tūkstančių karių mobilizavimą Taivanas suprastų kaip aiškų ženklą, kad ruošiamasi atakai.
„Taigi, ypač mažai tikėtina, kad invazija trenktų it perkūnas iš giedro dangaus“, – samprotauja S. Kaushalas.
Ambicinga kaimynė
Pabaigai derėtų priminti apie dar vieną aplinkybę, atbaidančią Liaudies išlaisvinimo armiją nuo invazijos į Taivaną.
Tikrai nėra aišku, ar Kinijos ataka paskatintų Taipėjui palankią JAV intervenciją.
Tikra tiesa, kad Vašingtonas ilgą laiką buvo salos sąjungininku – pardavinėjo Taivano vyriausybei ginklus ir teikė karinę apsaugą nuo Pekino.
I. Eastonas laikosi nuomonės, kad šiuo metu JAV veikiausiai imtųsi ginti Taivaną, ir taip pasielgtų dėl dviejų priežasčių – siekdama apsaugoti JAV įmonių investicijas saloje ir nuraminti tame regione esančias savo sąjungininkes, taip pat juntančias stiprėjančios Liaudies išlaisvinimo armijos grėsmę Rytų ir Pietų Kinijos jūrose.
Collinas Koh Swee Leanas iš Singapūro S. Rajaratnamo tarptautinių studijų mokyklos įžvelgia ir nemenkas politines pasekmes, kurių tikrai sulauktume, jei Kinijos invaziją lydėtų sėkmė.
„Jei taip nutiktų, į Kiniją būtų žiūrima kaip į niekšingą kaimynę, galinčią panaudoti jėgą, – sakė ekspertas. – Nuo jos nusigręžtų kai kurie regioniniai partneriai, o metų metus kurtas teigiamas šalies įvaizdis akimirksniu virstų į nieką. Svarbu ir tai, kad Kinijai palanki operacijos baigtis nulemtų konfrontaciją su JAV.“
Visgi Taipėjus jokiomis garantijomis netiki – kad ir kokios pagrįstos jos būtų.
Komentuodamas didžiulio masto Han Guang pratybas generolas majoras Chen Chung Chi taip pat užsiminė apie šimtus stebėtojų, atvykusių ne tik pasižiūrėti, bet ir palaikyti salos pajėgas.
„Per šias pratybas žmonės sužinos, kad nacionalinė Kinijos respublikos armija yra pasirengusi“, – sakė vienas iš Taivano pajėgų vadų.