aA
Norėdamas pamatyti Ukrainos karių buitį iš arti, nuvykau į Donecko priemiestyje esančią Piskų gyvenvietę. Per ją driekiasi aktyviausias kovos su separatistais fronto linijos ruožas.
© Artūras Morozovas

Netoliese yra Ukrainos pasipriešinimo okupacijai valios simboliu tapęs tarptautinis Donecko Prokofjevo oro uostas. Piskų gyvenvietė – tai ta arterija, per kurią vyksta kontaktas su oro uoste esančiais kariais.

„Tik nerašyk kaip tie skysti žurnalistai čia gavę adrenalino – po jų tekstų mums tenka teisintis žmonoms ir artimiesiems, kurie mano, kad mes mirštame čia“, – paprašo Seto pravarde šaukiamas savanoris.

Setas išgyveno didžiausią Ukrainos karo tragediją – taip vadinamąjį Ilovaisko „katilą“. Pabėgęs iš rusų nelaisvės jis su dar trimis bendražygiais dvi savaites miškais ėjo iki Ukrainos karių pozicijų. Šiandien jis savanoriškai prisijungė kovoti šioje fronto linijos vietoje. Tačiau apie jį pasakojimas kitoje dalyje.

Kalbėti apie Ukrainos fronto linijose praleistą laiką taip pat sudėtinga, kaip dideliu greičiu lekiant manevruoti tarp sprogimų „krateriais“ išvagotu, dažnai apšaudomu Piskų gyvenvietės keliu.

Kaip sutalpinti tų dešimčių sutiktų karių istorijas, kurie dar visai neseniai sėdėjo patogaus biuro kėdėje priešais savo kompiuterį ir save laikė pacifizmo šalininkais, o šiandien, išmokę laikyti ginklą, palikę savo šeimas, metę darbus, o kai kurie tiesiog išėję mėnesinių atostogų, apkasuose gina savo tautinio identiteto frontą?

Kaip neperdėti pasakojant apie tą nenustojantį kulkų ir krentančių minų sprogimų maršą, jo besiklausančius, baimės jausmo atsisakiusius ukrainiečius ir vis didėjantį aukų sąrašą?

Savaitę praleidau apkasuose bei gyvenamųjų namų rūsiuose, kurių sienos nuo šalia vykstančių sprogimų dreba taip, jog kartais užgęsta viduje degančios žvakės.

Paradoksalu, tačiau prie nuolatinių sprogimų čia visi pripratę taip, jog santykinai nedaug kas nukenčia – ši karo gentis išmokusi aplinkos garsų klausytis taip, kaip indėnai gamtos: „šūvio negirdėsime, jei vėjas pučia nuo mūsų, jei krentanti mina švilpia – reiškia perskris mus. Jei švilpimas dingsta – turime tris sekundes“.

Taip pat stengiamasi neatsitraukti toliau kaip keli žingsniai nuo apkasų ar slėptuvių.

Snaiperio svajonė

Vaikščiodamas po Piskų gyvenvietės griuvėsius nustembu prabangių vilų gausa – čia namus turėjo Viktoro Janukovyčiaus aplinkos žmonės, Donecko miesto klerkai. Šiandien jų namuose šeimininkauja ir iš rūsiuose paliktų uogienių arbatą verda Ukrainos kariai.

Prie įvažiavimo į Piskų centrinę dalį sustojame po tiltu įkurtame įtvirtinime. Šiame poste atvykstantys kariai, medikai ir žurnalistai atlieka savotišką ritualą – surūko cigaretę žvelgdami į aktyvią karinę zoną – gyvenvietės centrą. Čia sužinoma ir nusprendžiama, ar saugu važiuoti toliau.

Mūsų mašina nestoja, ir kiek galima greičiau lekia sprogimų krateriais išvagotu keliu griuvėsiais tampančio miestelio link.

Ultradešiniųjų savanorių bataliono „Dešinysis sektorius“ narys, pravarde Dešimtinė, šalia kurio lovos bazėje kabo daugybė pramoginių šokių čempionatuose iškovotų medalių, džipo pedalą spaudžią be abejonių. Šalia manęs sėdintys bendrakeleiviai – „Meška“ bei savanoriai medikai Robinas ir Ivana pro langus nukreipę savo automatų vamzdžius įdėmiai stebi greit besikeičiantį horizontą.

Tiesių ir plačių kelių šiame Donecko priemiestyje vengiama, todėl atstumai jais įveikiami kaip galima greičiau. Lėčiau važiuojančios mašinos pašiepiamai vadinamos „snaiperio svajone“. Per savaitę, praleistą šiose apylinkėse, įsitikinu – separatistų snaiperių svajonės, deja, pildosi gana dažnai.

Krikštas

Atvykę į Piskus, įsikuriame „Dešiniojo sektoriaus“ medikų bazėje – buvusio vieno iš Donecko milicijos komisarų namo rūsyje. Raudonų plytų sienos išvagotos žaizdomis nuo skeveldrų, į vieną jų pataikiusi mina.

Temstant susirinkę namo kieme, klausydami įprastų Piskų kovos garsų susėdame prie lašinių ir keptų bulvių vakarienės stalo. Vienas iš savanorių, pravarde Grizlis – tvirto sudėjimo karys – paprašo manęs į puodelį įpilti rūsyje esančios degtinės. Pamainą baigę kariai leidžia sau išgerti vieną-du stikliukus stipriojo gėrimo.

Turiu pripažinti, per visą laiką, praleistą Ukrainos krizės metu, nemačiau nė vieno girto Ukrainos kario. To negalėčiau pasakyti apie kovojančius separatistus. Pavojingiausi momentai buvo susiję būtent su girtais svirduliuojančiais Donecko ar Luhansko sukilėliais.

„Mūsų motyvacija ir tikslai kiti“, – atkerta man Grizlis, kuris prieš karą dirbo statybų sektoriuje.

Atnešus sklidiną puodelį gėrimo, pasigirsta duslus šūvis tolumoje, netrukus – krentančios minos švilpimas. Visi sustingsta. Minos švilpimas staiga pakeičia garsą ir vakarieniaujanti kompanija žaibišku greičiu stumdydami kėdes ir kelyje pasitaikiusius daiktus bėga į slėptuvę.

Nespėjus pasiekti rūsio durų akyse sublygsi liepsna ir pasijaučia viską sudrebinusio smūgio banga. Rūsyje visi atsipeikėjame. Grizlis pažvelgia į mano rankose likusį apypilnį puodelį.

„Vadinsime tave padavėju“, – su šypsena veide per petį patapšnoja karys, taip įvertindamas mano ekstermalaus padavėjavimo įgūdžius.

Tą vakarą „krikštą“ gavo Ivana – tai buvo jos pirmasis patirtas artimas sprogimas. Artimiausiomis dienomis tokie „krikštai“ kartojasi dažnai ir niekas jų neaptarinėja.

Didžiausia baimė – „Grad“ atakos

Vieną popietę atvykstu į labiausiai apšaudomą šios srities įtvirtinimą – 18-ąjį postą. Kartu su Ukrainos kariais įsikūriu vieno namo lauko virtuvėlėje. Šis įtvirtinimas pastatytas šalia jos, išėjus iš dar visai neseniai kažkieno gyvenamos sodybos kiemo.

Po vakarykštės „Grad“ raketų atakos, kurios metu žuvo šiame kieme buvę trys kariai ir dar keli liko sužeisti, iškasta ir slėptuvė.

„Šios virtuvės sienos taip judėjo, atrodė, kad smūgio banga jas nušluos. Kūlversčiais įlėkiau į rūsį. Atsigavęs po kritimo kopėčiomis stengiausi iškart bėgti atgal, nes supratau, kad gali prasidėti šturmas“, – apie vakarykštę „Grad“ ataką pasakoja virtuvėlėje besiilsintis karys. Jo nuomone, būtent tokios atakos yra baisiausia, ką čia patiria Ukrainą ginantys kariai.

Nedidelė sprogimų bangų suknežinta virtuvėlė viduje turi du svarbiausius dalykus – pečių ir gan saugų bulvių rūsį, kuriame nakvoti gali trys žmonės. Virtuvėlės langai ir skylės sienose apkaišiotos pagalvėmis ir drabužiais, o vietoje durų kabo storas kilimas. Taip kariai stengiasi naktį neišsiskirti iš reljefo, separatistams matomo žvelgiant per termovizorių.

Lauke niekas nenaudoja prožektorių, o rūko pasislėpę už smėlio maišų. „Cigaretės ar racijos lemputės šviesa žvelgiant pro šilumai jautrų binoklį – termovizorių, dega kaip didelė dėmė signalizuojanti „taikytis čia“. Naktį ypač saugomės, nes bijome rusų bepiločių lėktuvų bei separatistams duotų termovizorių“, – aiškina Ukrainos savanorių bataliono karys Aleksandras. Anot jo, sprendžiant pagal separatistų turimą ginkluotę, šį karą Rusija kariauja jau keli mėnesiai.

Didžiausios pramogos virtuvėlėje – sėdėjimas prie pečiaus, saldi uogienės arbata, ginklų valymas ir spėliojimai, kokiu ginklu šaudoma ar kokio kalibro minos sprogimas girdimas.

Naktis apkasuose

Aklinoje tamsoje apgraibomis pasiekiu už dvidešimties žingsnių esantį 18-ąjį postą. Čia budi savanoris Aleksandas ir profesionalus karys Sergėjus iš 93-osios Ukrainos armijos brigados.

„Va sėdi. Štai, jau dviejose vietose matau. Žiūrėk, ten, kur kaminai horizonte ir kiek kairiau nuo jų, pastebėsi du sėdinčius siluetus“, – duodamas per termovizorių pažvelgti į Ukrainos pozicijas stebinčius dviejų separatistų siluetus aiškina Sergėjus.

18-asis postas pateisina savo pavojingumo statusą – aklinoje tamsoje budintys kariai neleidžia kulkosvaidžiui ir granatsvaidžiams ilsėtis, kaip ir į juos nusitaikę separatistai. Per termovizorių dažnai pastebimas judėjimas kitapus lauko. „Jie dažnai perbėga šį lauką, kartais išbėga iš už kokios kalvelės, paleidžia šūvį iš minosvaidžio ir greit atgal“, – apie budėjimus čia pasakoja Aleksandras.

Prieš keletą dienų separatistų diversinė grupė nepastebėta tamsoje atėjo iki ukrainiečių pozicijų ir nužudė du viename įtvirtinime po budėjimo besiilsėjusius karius – vieną apipylę benzinu padegė, kitą – pasmaugė. Kariai spėja, jog pasėta panika bei pavogtos racijos – buvo svarbiausi šios žiaurios misijos tikslai.

„Beveik kas savaitę gauname specialios parengties įsakymą dėl galimo šturmo. Ką ta parengtis reiškia? Mes čia jau kelis mėnesius kaip ant adatų sėdime,“ – retoriškai klausia Sergėjus.

Akliną tamsą ir kartais stojančią „vakuuminę“ tylą pertraukia sužimbančios racijos garsai – „Dangų kviečia žemė. Man nepatinka šis judėjimas. Žvilgtelk ties trečia valanda“. „Dangumi“ vadinama aukščiausia miestelio pozicija – buvęs gamyklos bokštas, kuriame visą parą budi keletas karių.

Antra valanda ryto. Iš separatistų pozicijų į dangų minutei pakyla šviečianti raketa. Ji, tarsi ryški mėnesiena, apšviečia visą perimetrą.

Už kelių minučių šviečiančiomis „trasuojančiomis“ kulkomis apšaudomi du šalia mūsų esantys namai, kuriuose buvo įsikūrę ukrainiečių kariai. Taip separatistai savo artilerijos koreguotojams parodo, kur reikia nukreipti pabūklų ugnį.

Prasideda iki ryto trunkantys susišaudymai.

Savanoriai – stipriausia jėga

Dauguma čia esančių karių – savanoriai. Piskuose ir apylinkėse be armijos kariauja savanorių batalionai „Dnepr 1“ bei „Dešinysis sektorius“. Pastarojo bataliono pagrindu suformuotas Ukrainos savanorių batalionas.

Kariai pritaria – jei ne savanorių batalionai, išlaikyti ginamas pozicijas ir išlaisvinti naujus plotus būtų daug sunkiau, o gal ir visai neįmanoma.

Jei kariuomenė stengiasi laikytis paliaubų sutarties ir tam tikromis valandomis be svarbaus reikalo ugnies neatidengia, savanorių batalionai kovoja nuolatinį karą ir matydami judėjimus separatistų pusėje ar nustatę pastarųjų artilerijos pozicijas, ugnį atidengia nedvejodami.

Tiek savanoriai, tiek kariai budi kartu, keičiasi informacija. Dažnai savanoriai vykdo itin sudėtingas operacijas. Kai kurie jų turi karinės patirties, kiti – ką tik išmokę laikyti ginklą. Per dienas, praleistas čia, išgirstu daug stebinančių istorijų, kuomet kariauti į frontą atvykstama su giminaičių padovanotu pistoletu ir su juo stoja ginti pozicijų tol, kol negauna „trofėjinio“ automato, paimto iš nukauto separatisto. „Nesuskundžiame – viskuo čia esame aprūpinti, žmonės siunčia šiltus drabužius, maistą, higienos prekes. Vienintelis dalykas ko iš tikrųjų trūksta – tai profesionalūs ginklai“, – sako „Dešiniojo sektoriaus“ karys Jaškinas.

Jam pritaria ir Ukrainos armijos snaiperis. Kartu su juo leidžiu popietę strateginiame Piskų įtvirtinime, pramintame „dangumi“. Tai šaltį „traukiančių“ ir vėjo perpučiamų metalinių konstrukcijų bokštas, nuo kurio matosi ne tik gyvenvietė, bet ir Donecko oro uostas. Snaiperis pasiūlo per binoklį pažvelgti į naujus apkasus kasančius separatistus.

„Jie yra už pusantro kilometro. Deja, mano turima ginkluotė neleidžia jų užtikrintai pasiekti“, – sako snaiperis. Separatistai ramiai iškasę apkasus pasišalina ir netrukus grįžta su dėžėmis. Naujų itvirtinimų koordinatės perduodamos armijos artileristams.

Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Sveikatos specialistai įspėja: situacija dėl pavojaus Alytuje pagražinta, viskas daug rimčiau (19)

Nors Aplinkos apsaugos agentūra praneša, kad dėl oro taršos Alytuje, kur trečią parą dega...

Lietuviai švęsti pradėjo per anksti: išleidžia daugiau nei uždirba (64)

„Taigi turime labai įdomią situaciją, kai žmonės išleidžia daugiau negu uždirba, o...

Melaginga naujiena apie Nausėdą ir branduolinius ginklus – tik pradžia: taikiniu galite tapti ir jūs (158)

JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo sveikina prezidento Gitano Nausėdos siūlymą Lietuvoje...

Nustebinusi „Žalgirio“ pergalė, po kurios pulti į euforiją būtų klaida laida „Krepšinio zona“ (3)

Aštuoniomis pergalėmis iš eilės visuose frontuose šį sezoną atidaręs Madrido „Real“...

Nausėdos krikštas ES vadovų susitikime: ką suprato ir ko išmoko? (22)

„Tikrai labai įdomu, tikrai labai įvairūs žmonės, labai įvairūs stiliai, įvairūs...

Plungės rajono meras Klišonis – ligoninėje (2)

Plungės rajono meras, liberalas Audrius Klišonis gydomas ligoninėje.

Lukašenka perspėjo apie pavojus Baltarusijos suverenitetui (43)

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka penktadienį pabrėžė, kad jo šalis nori likti...

Rudenį eismo įvykių sumažėja atėjus žieminių padangų sezonui – siūlo jas keisti anksčiau (46)

Nors žiemines padangas vairuotojai turėtų susimontuoti iki lapkričio 9-osios, tačiau dargana bei...

Erdoganas pakomentavo Trumpo siųstą laišką: mes nepamiršime šio pagarbos trūkumo (6)

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį pareiškė, kad jo šalis...

Pristatytos geriausios 2019-ųjų laukinės gamtos nuotraukos

Kasmet laukiame geriausių nuotraukų, kovojančių dėl šlovės, garbės ir galimybės laimėti...