Po mįslingo V. Putino dingimo kovo 5 dieną Rusijos žiniasklaida ir tinklaraštininkai dirbo išsijuosę. Nepaisant to, didesnio dėmesio sulaukė ne prezidento sugrįžimas, bet dokumentinio filmo, skirto pirmosioms Krymo aneksijos metinėms, premjera, vykusi prieš dieną.
Filme V. Putinas kaltina Jungtines Valstijas organizavus Maidano revoliuciją Ukrainoje. Jis sau išdidžiai prisiima nuopelnus dėl svarbios ir kraujo nepareikalavusios pergalės Kryme. Temos apie rytų Ukrainoje liejamą kraują bet kokia kaina stengėsi išvengti – ir jam tai pavyko.
Nors filmas ir turėjo padidinti ir taip protu nesuvokiamą V. Putino populiarumą šalyje, po jo galima daryti kelias svarbias išvadas.
V. Putinui nė motais tarptautinės teisės normos. Jis ignoruoja faktą, kad Krymas – nepriklausomos kaimyninės valstybės teritorija, o jos perėmimas, vertinant tarptautinės teisės požiūriu, yra ne kas kita kaip akiplėšiškos agresijos aktas.
V. Putinas buvo asmeniškai atsakingas už operaciją Kryme. 2014 metų vasario 22 dieną jis nurodė Rusijos saugumo vadams „imtis veiksmų“ – tada, kai tapo aišku, kad tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius bus nuverstas nuo valdžios. Jo viešas prisipažinimas dar kartą parodo, kokie absurdiški pareiškimai apie „referendumo“, Kryme surengto po trijų savaičių, teisėtumą.
V. Putinas apie Krymą mąstė labai seniai – dar iki vasario. Jis pripažįsta nurodęs Rusijos specialiosioms pajėgoms ir laivyno pėstininkams ruoštis pusiasalio parėmimui – vadinamajam „susijungimui“.
Rusijos lyderis puikiai supranta nacionalistinės retorikos galią. Krymo perėmimą jis teisina noru apsaugoti ir apginti pusiasalyje gyvenančių rusų mažumą. Estijoje, Latvijoje ir Kazachstane taip pat gyvena nemažai rusų, todėl visai gali būti, kad šios šalys gali būti kitos eilėje.
V. Putinas labai daug dėmesio skiria šalies žmonių nuomonei ir jausmams. Rusijos prezidentas pripažįsta, kad veiksmų Kryme ėmėsi reaguodamas į slapta užsakytų visuomenės apklausų rezultatus.
Esą iš pradžių buvo atlikta viešosios nuomonės analizė – tik tada dėl aneksijos kreiptasi į Rusijos parlamentą. Turint omenyje, kad V. Putino rankose tiek šalies žiniasklaida, tiek galingas propagandos aparatas, nieko keisto, kad viešosios nuomonės tyrimai pateikė palankius rezultatus – Rusijos žmonės Krymo aneksijai pritaria.
Istorija ne mažiau svarbi. Praeityje V. Putinas kalbėjo apie „klastingą“ Amerikos planą Krymo Sevastopolio uoste įkurti NATO bazę. Dokumentiniame filme jis tvirtina, kad Krymo prisijungimą pateisina X amžių siekiančios istorinės priežastys.
Panašu, kad V. Putinas mėgaujasi pasakodamas apie tiesioginį vadovavimą operacijai. Tiesą sakant, visus nuopelnus jis prisiima sau – net ir šalies gynybos ministras Sergejus Šoigu lieka antrame plane.
Rusijos prezidentas nesijaučia nepatogiai saviems tikslams pasitelkdamas agresyvias „neoficialias struktūras“, tarp kurių – ir nusikaltėlių grupuotės. Filme pasakojama ir apie „Nakties vilkus“ – smurto nevengiančią ultranacionalistinių pažiūrų baikerių grupuotę, kurią iš tikrųjų būtų tikriau vadinti dar vienomis Kremliui tarnaujančiomis specialiosiomis pajėgomis.
Tai politinė taktika, naudojama dar nuo carinės Rusijos laikų, kai vadinamieji „juodašimtininkai“ žudė ir apiplėšinėjo žydus ir politinę opoziciją. Pats Vladimiras Leninas taip pat noriai naudojosi bankų plėšiko iš Gruzijos Jozifo Džugašvilio (Stalino) paslaugomis pildant partijos iždą.
Rusijos noriai naudojama agresija Europai tampa bloga lemiančiu ženklu: kovo 22 dieną ultranacionalistų ir radikaliosios dešinės partijos Sankt Peterburge surengė suvažiavimą, kuriam šeimininkavo nacionalistinė Rusijos partija „Tėvynė“, įkurta Rusijos vicepremjero Dmitrijaus Rogozino.
Šios partijos, kaip Graikijos „Auksinė aušra“ ir Vokietijos nacionaldemokratai, turi savų agresyvių atšakų, kurios Europą grąžina į tamsiausias XX amžiaus dienas.
Kai šiomis politinėmis jėgomis manipuliuoja branduolinė supervalstybė, vadovaujama buvusio KGB agento, kyla reali grėsmė tiek Europos vienybei, tiek transatlantiniams ryšiams. Tuo metu Rusijos parama ekstremaliausioms kairės ir dešinės partijoms Europoje vis auga.
Galiausiai V. Putinas pažymi, kad jo kariuomenė pasitiki savo gebėjimais ir aukščiausiuoju vadu bei pripažįsta svarstantis galimybę pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos skelbti šalies strateginių pajėgų padidintą karinę parengtį.
Šis dokumentinis filmas – perspėjimas Ukrainai, kitoms buvusioms Sovietų Sąjungoms valstybėms ir Vakarams. Nors V. Putinui ir patinka pergalės nepraliejant kraujo, jis, esant reikalui, neabejotinai nesibodėtų pasinaudoti visomis turimomis priemonėmis. Jis skaitė Sun Dzi darbus, kuris teigė, kad svarbiausia pergalė iškovojama tada, kai priešas pasiduoda be kovos – tai jis kuo puikiausiai parodė Kryme.
Krymo operacija buvo pirmasis naujos Rusijos ir Vakarų konfrontacijos akordas. Šis naujas dokumentinis filmas aiškiai parodo, su kokiu pavojumi susiduria euroatlantinis pasaulis.
Arielis Cohenas – bendrovės „International Market Analysis Ltd“ direktorius ir Pasaulinio saugumo analizės instituto Energetikos, gamtos išteklių ir geopolitikos centro vadovas.