Žmogaus teisių stebėjimo tarybos atstovai, Jungtinių Tautų pasiuntinys Sirijoje pranešė, kad susitarimo iš esmės laikomasi, nors užfiksuota keletas incidentų, kuriuose buvo žmonių aukų. Vakarų sostinės skeptiškos dėl visiško ugnies nutraukimo, nes visiškai nebetiki Rusija. O ir pati Maskva žada nesiliauti smūgiuoti teroristų grupėms. Tačiau jokių geresnių idėjų Jungtinės Valstijos neturi, o Barackas Obama buvo priverstas sudaryti susitarimą Vladimiro Putino sąlygomis.
Tad, kad ir kas nutiktų su paliaubomis, Kremliaus vadovui ši savaitė atnešė didžiausią pergalę nuo Krymo okupacijos: pasiteisino pusmetį vykdyta strategija įsivelti į konfliktą ir priversti Vakarus sutikti su tokiomis paliaubomis, kurios Rusijos rinkėjams patvirtintų, kad V. Putinas – pasaulinis lyderis. Ir kartu padėtų siekti pergalės Ukrainoje.
Jei kas pamiršo, kaip atrodo „putiniškas“ pasirengimas paliauboms, tai jis Damasko priemiestyje atrodo taip pat, kaip prieš metus atrodė Debalcevėje, dar anksčiau –Goryje. Paskutinės valandos iki ugnies nutraukimo, Rusijos aviacija talžo režimo priešininkus, o režimo sraigtasparniai mėto kasetines bombas ant civilių rajonų.
Galingiausios pasaulio šalies vadovas niekada neturėjo strategijos, kaip elgtis Sirijoje, ir dabar neturi. B. Obama ir vėl – ne lyderis, o analitikas, kuris vis svarsto.
„Niekas iš mūsų neturi kokių nors iliuzijų. Visi žinome gausybę įmanomų spąstų, ir skeptiškumui priežasčių daug. Bet istorija mus teis skaudžiai, jei nebūtume bent pamėginę prisidėti, šį baisų konfliktą baigiant diplomatiškai“, – sako B. Obama.
Kai prieš pusmetį Rusija pradėjo permetinėti pajėgas į Siriją, milžinišką žvalgybą turinčių Jungtinių Valstijų vadovams tai vis vien tapo staigmena, kaip ir pati smūgių pradžia. Nors jau per V. Putino vizitą Jungtinėse Tautose (JT) visi kalbėjo, kad jis sieks to, ko pasiekė šią savaitę, – įsivelti į konfliktą, ir parodyti, kad jį spręsti galima tik skaitantis su Maskva, laužant jos izoliaciją.
Pranešdamas apie susitarimą dėl paliaubų, pirmadienį jis paskelbė, kad nuo šiol Rusija – lygiavertė JAV partnerė, ir kaip kadaise Sovietų Sąjunga, pasaulio reikalus sprendžia dviese su Vašingtonu.
„Rusija atliks būtiną darbą su Damasku – su teisėta Sirijos vadovybe. Tikimės, kad Jungtinės Valstijos tą patį padarys su savo sąjungininkais ir grupuotėmis, kurias palaiko“, – sako V. Putinas.
Rusijos gatvėse parama V. Putino karui Sirijoje tokia tvirta, kokia užpernai buvo karui Ukrainoje. Kad rinkėjai jaustųsi didžia šalimi, ypač svarbu, kai ekonomika smunka.
„Jo užsienio politikos veiksmai vertinami labiau už bet ką. Kai klausiame, kokie V. Putino laimėjimai šalies viduje, atsakymai nuosaikesni arba labiau neigiami. Bet ši karinga didžiosios valstybės politika prieš Ukrainą, prieš Vakarus ir prieš Jungtines Valstijas – ji žadina supervalstybės kompleksus“, – tikina „Levada-centro“ socialinių ir politinių tyrimų vadovė Natalija Zorkaja.
Rusijos vadovas neslepia, kad jo tikslas – neleisti Amerikai versti nepatinkančių režimų.
„Naujausioji istorija, deja, žino nemažai pavyzdžių, kai vienašališki veiksmai be JT sankcijų, vedami trumpalaikių politinių ar konjunktūros interesų, atvesdavo prie dramatiškų rezultatų. Visi žino pavyzdžius: Somalis, Irakas, Libija, Jemenas. Šiame fone Rusijos ir Amerikos susitarimai nutraukti ugnį Sirijoje, jų bendras vykdymas, koordinuojant su visomis paramos Sirijai tarptautinės grupės narėmis, gali tapti pavyzdžiu atsakingų, tarptautine teise ir JT principais besiremiančių pasaulinių veiksmų prieš terorizmo pavojų“, – įsitikinęs V. Putinas.
Bet štai kodėl Rusijos žodžiai apie kovą su terorizmu gali sužlugdyti visas paliaubas. „Žemėlapyje matote mėlyna spalva pažymėtus rajonus, iš kurių ateina prašymai dėl ugnies nutraukimo ir susitaikymo“, – sako Rusijos gynybos ministerijos atstovas gen. mjr. Igoris Konašenkovas, rodydamas į Sirijos žemėlapį.
Kitaip sakant, tik tuose keliuose mėlynuose ploteliuose galima tikėtis, kad Rusijos smūgiai liausis. Milžiniški pilki rajonai – tai „Islamo valstybė“, o žali „Nusros fronto“ teritorijos, bet ten yra kuo įvairiausių grupių. Maskvai visos jos – teroristai.
„Žinoma, šis ugnies nutraukimas žlugs nė neprasidėjęs, jei toks jų ketinimas. Taigi viskas priklauso nuo Rusijos gerų ketinimų“, – teigia Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas.
Rusijos gerų ketinimų... Kare – net labiausiai linkusiems tartis tai skamba nebeįtikinamai, todėl, pasak „Wall Street Journal“, visi aukščiausi Amerikos gynybos struktūrų vadovai – gynybos sekretorius, kariuomenės vadas ir Centrinės žvalgybos valdybos vadovas siūlo prezidentui svarstyti alternatyvą, kuri būtų skausminga Rusijai. Pavyzdžiui, grupuotes aprūpinti priešlėktuviniais ginklais ar siųsti specialiąsias pajėgas. Šiaip ar taip, Rusija atakuoja grupuotes, kurias ginklavo Amerika.
„Dabar vyksta rimta diskusija apie planą B, tam atvejui, jei prie stalo nepasisektų“, – teigia JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry.
Todėl Rusija iškart užsipuolė Vašingtoną, kad šis tyčia siekia paliaubų žlugimo.
„Žinoma, Jungtinių Valstijų vadovaujamoje koalicijoje negali būti kokių nors dviprasmiškų kalbų apie kokį nors planą B, apie sausumos operacijos rengimą, apie buferinių neskraidymo zonų kūrimą“, – tvirtina Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Tačiau Putino laimėjimas Sirijoje kainavo labai daug. Ne Čečėnijos, ne Gruzijos ir ne Ukrainos karas, bet smūgiai civiliams Sirijoje, meluojant ir išsisukinėjant, prieš jį nuteikė net palankiau žiūrėjusius Vakarų politikus, kuriems Rusijos kaimynės pernelyg toli, o ignoruoti Artimųjų Rytų jie tradiciškai negali. Bet kaip tik todėl, perspėja „New York Times“, Ukraina gali vėl tapti būdu skaldyti Vakarus. Kai Sirijoje V. Putino veiksmus visi Vakaruose vertina daugmaž vieningai neigiamai, sumaištis Donbase ar politinė suirutė Kijeve gali padėti skaldyti Europos Sąjungą, artėjant sprendimui dėl sankcijų pratęsimo.
„Dabar ne laikas Rusijai siųsti kokius nors kompromiso ar atsitraukimo signalus. Vienintelė kalba, kurią supranta ponas V. Putinas – jėgos kalba, ir, bijau, konfrontacijos kalba. Kai nutinka nepriimtinas elgesys, kaip Sirijoje, turime stoti ir nesislapstyti, kad ir kaip kai kuriems tai pasirodys nepatogu“, – teigia P. Hammondas.
Tad ilgai vengusiam veikti, o paskui pripažinusiam varžovo iniciatyvą Jungtinių Valstijų prezidentui – aštrus klausimas: ar toliau sudarinėti susitarimus su Putinu, kuriais pats netiki, ar ryžtis rizikingam planui B.
