Šiaurės Korėjoje, kurios lyderis Kim Jong Unas beveik prilygsta dievui, atvira savo šalies vadovo kritika daugeliui žmonių yra neįsivaizduojamas dalykas.
Piliečiams kalama į galvas, kad jis yra visažinis, ir jie privalo pranešti apie disidentus, net jeigu tai yra jų pačių šeimos nariai.
Prabilti nusprendusi turgaus prekeivė Sun Hui (vardas pakeistas – aut. past.) puikiai žino, kad rizikuoja savo gyvybe.
„Žmonės daugiausia kritikuoja Kim Jong Uną už tai, kad jis yra verslininkas“, - sakė ji, kalbėdama apie platesnį gyventojų nepasitenkinimą.
„Žmonės sako, kad jis elgiasi taip pat, kaip mes, bet pasiima mūsų pinigus“.
„[Jie sako, kad] šis žmogelis naudojasi savo galva, kad siurbtų pinigus, kaip vampyras“.
Daugelį mėnesių ši laida naudojasi slaptu ryšio tinklu, kad užduotų klausimų paprastiems šiaurės korėjiečiams. BBC imasi priemonių, kad nuslėptų jų tapatybę ir užtikrintų jų anonimiškumą.
Jei režimas sužinotų tikrąją Sun Hui tapatybę, jai grėstų griežta bausmė – įkalinimas vienoje iš šio režimo darbo stovyklų ar net egzekucija.
Maža to, bausmės galėtų sulaukti ne tik ji – kalėjime galėtų atsidurti trys jos šeimos kartos.
Sun Hui gyvena su savo vyru ir dviem dukromis. Kai prekyba būna gera, šeima valgo tris kartus per dieną. Kai prekiauti nesiseka, jie valgo ryžius, sumaišytus su kukurūzais.
Turguje, kur ji dirba, galima įsigyti gatvės maisto, drabužių ir kontrabandinės elektronikos.
Anot „Daily NK“, daugiau kaip 5 mln. žmonių yra tiesiogiai ar netiesiogiai priklausomi nuo tokių prekyviečių.
Ši Seule įsikūrusi žiniasklaidos organizacija praneša apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje ir bendradarbiauja su „Victoria Derbyshire“ laida, padėdama jai kalbinti žmones per savo tinklą Šiaurės Korėjoje.
Tokia prekyba Šiaurės Korėjos prekyvietėse tiesiogiai prieštarauja šio režimo griežtosios linijos komunizmui, tačiau ji leidžia gyventojams prasimaitinti, kai šaliai yra paskelbtos ekonominės sankcijos ir kai joje iš esmės nefunkcionuoja davinių sistema.
Režimas negali leisti, kad pasikartotų „sunkusis maršas“ – 10-ojo dešimtmečio viduryje kilęs badas, per kurį mirė daugiau kaip 1 mln. žmonių.
Sun Hui sako, kad vietos gyventojų, teigiamai vertinančių Kim Jong Uną, daugėja, nes jis palieka prekyvietes ramybėje ir „pernelyg jų nežaboja, nepaisant to, ką darome“.
Tokie turgūs, kuriuose gali būti šimtai prekystalių, taip pat tampa gandų ir paskalų vieta.
„Turguje girdėjau, kad atvyksta JAV prezidentas“, - sakė Sun Hui.
„Žmonės nedaug ką žino apie šį susitikimą, - pasakojo ji. – Tačiau visi nemėgsta Amerikos“.
„Mes sakome, kad gyvename skurde dėl to, jog Amerika mus padalijo ir atitvėrė [nuo Pietų Korėjos]“.
Šiaurės Korėjos režimas griežtai kontroliuoja informaciją, kuri patenka į šalį, o jos propaganda yra itin kritiška JAV ir jos pietinės kaimynės – Pietų Korėjos – atžvilgiu.
„Tačiau pastaruoju metu viskas šiek tiek keičiasi“, - teigė Sun Hui.
„Jie sako, kad reikia taikytis su Pietų Korėja“.
„Pastaruoju metu jie teigia, kad mes ir Amerika turime gyventi taikiai, kad visi galėtų gyventi geriau“.
Tai reikšmingas posūkis.
Nors ir nėra beprecedentis, šis vidinis sušvelnėjimas Vakarų atžvilgiu, taip pat numanomas tunelių sunaikinimas branduolinių bandymų vietovėje, įvertintas kaip šio režimo geros valios gestas, rodo, kad Kim Jong Unas tapo atviresnis susitaikymui su JAV.
Chol Ho, dirbantis Šiaurės Korėjos kariuomenėje, teigia, kad iš gyvenimo tetrokšta „gerai gyventi be jokio pavydo ir ligų – kol mirsime“.
Jis tikisi, kad toks pat gyvenimo būdas bus priimtinas jo tėvams ir jo vaikams.
Chol Ho, kurio vardas taip pat nėra tikras, taip pat slapta davė interviu „Victoria Derbyshire“ laidai. Jis sakė, kad šalyje tvyro nepasitenkinimas: žmonės skundžiasi dėl savo kasdienio gyvenimo.
„Kartais valstybės saugumo departamentas „Bowibu“ sučiumpa žmones sakant blogus dalykus“, - aiškino jis.
„Žmonės staiga dingsta, bet pastaruoju metu čia to neįvyksta“.
Žmonės, kuriuos Chol Ho turi galvoje, dažnai išsiunčiami į darbo stovyklas, kuriose, kaip pranešama, kaliniai turi kęsti kankinimus, žaginimus ir kasti sau patiems kapus.
Vienoje darbo stovykloje gali būti laikoma iki 20 tūkst. kalinių, nurodo „Amnesty International“.
Būtent toks šių stovyklų teroras „priverčia visuomenę funkcionuoti“, sako Sun Hui.
Ji teigia, kad ten, kur gyvena, „vyriausybė sučiumpa daug žmonių“.
Chol Ho mano, kad „Bowibu“ išsiunčia kai kuriuos žmones į darbo stovyklas, nes pareigūnai „patys išgalvoja savas istorijas“.
„Jie priverčia žmones pasakyti, kad jie planavo pabėgti į Kiniją, ir tuomet juos įskundžia“, - teigė jis.
Kontrabandinių filmų ir televizijos laidų žiūrėjimas gali užtraukti 10 metų įkalinimo darbo stovyklose bausmę.
Režimas itin kovoja, kad užkirstų kelią užsienio žiniasklaidos žiūrėjimui, nes ji prieštarauja antivakarietiškai propagandai, tačiau daug produkcijos atgabenama iš Kinijos USB atmintinėse ar suklastotuose DVD diskuose.
„Žinoma, populiariausi yra korėjietiški dalykai“, - sakė Sun Hui, prisipažinusi, jog kartais naktimis žiūri Pietų Korėjos dramas ir užsienio filmus.
„Tačiau kova su jais yra griežta“.
„Girdėjau, kad kyšio kaina, jei tave pagauna, yra milžiniška, bet žmonės vis tiek nori tai žiūrėti“.
„Nesunku suprasti: žmonėms smalsu, kaip gyvena pietų korėjiečiai“.
Nors vis didesnis skaičius šiaurės korėjiečių gali pažvelgti į gyvenimą už savo šalies ribų, daugelis jų vis dar nenutuokia, ką pasaulis galvoja apie juos pačius.
Chol Ho pripažįsta, kad nė nenumano, kaip išorinis pasaulis žiūri į tokius žmones kaip jis. Jis yra bendravęs tik su šiaurės korėjiečiais.
Tačiau jis tikina, kad nors gyvenimas „yra sudėtingas... mūsų žmonės yra geri“.
„Mes turime patarlę, kad kaimynas yra geriau negu pusbrolis. Jei kažkas nutinka mūsų kaimynams, mes vieni kitus lankome“, - sakė jis.
Kai kuriose šalies dalyse gyventojai, rizikuodami savo gyvybėmis, per Kiniją pabėga į Pietų Korėją.
Pastaraisiais metais bėgančių žmonių skaičius sumažėjo – daugiausia dėl sustiprintos sienos apsaugos ir daug kritikos sulaukusio susitarimo su Kinija repatrijuoti jos viduje sučiuptus šiaurės korėjiečius.
Sun Hui gyvena toli nuo šalies sienos, todėl jos rajone bėgančių žmonių nėra daug.
Tačiau jei kažkas pabėga, Šiaurės Korėjoje likę bėglio pažįstami stengiasi nevartoti Pietų Korėjos pavadinimo.
„Kai kaimynas dingsta, mes tiesiog sakome, kad jis „išvyko į žemutinį miestą“, - paaiškino ji.