aA
Maroke apie dešimtmetį gyvenantis afganų ir indų kilmės britų rašytojas Tahiras Shahas į Vilnių atvyko pristatyti savo knygų, tačiau su lietuviais jam teko susitikti ir Londone. T. Shahas teigia buvęs nustebintas, kai draugų namuose susipažino su namų tvarkytoja iš Lietuvos, kuri nė iš tolo nebuvo panaši į nekvalifikuotą darbuotoją, mat galėjo diskutuoti apie Voltaire'ą ir mėgo operą.
Tahiras Shahas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Aš ją sutikau gal prieš ketverius metus, bet, kiek žinau, ji vis dar gyvena Londone. Prisimenu, kad man padovanojo du bilietus į operą Kovent Gardene, bet negalėjau eiti. Tačiau pasirodo, Marija labai žavėjosi opera, todėl bilietus atidaviau jai. Tiesą sakant, buvau nustebintas, kad namus tvarkanti moteris yra tokia išsilavinusi. Ji galėjo diskutuoti apie Voltaire'ą, knygas“, - interviu DELFI sakė T. Shahas.

Lietuviškai išleistos trys rašytojo knygos: „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“, „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ bei „Timbuktu“.

- Daug rašote apie Maroką, jo kultūrą, kaip ši kultūra atrodo vakariečio akimis, tačiau kokia yra padėtis Maroke praūžus Arabų pavasariui?

- Mes gyvename Kasablankoje – ekonominėje Maroko širdyje. Todėl man tikrai įdomi politinė šalies padėtis, nes nuo to priklauso gera kaimynystė. Marokas nėra toli nuo Tuniso, kur prasidėjo Arabų pavasaris, šalia Alžyras, kuris visuomet nestabilus, pietuose – Malis, kur dabar vyksta beprotybės, kiek toliau revoliuciją patyręs Egiptas, Libija...

Vienu metu jaudinausi dėl padėties Maroke, bet mes čia apsigyvenome būtent dėl to, kad ji labai skiriasi nuo kitų arabiškų šalių. Manau, kad skirtumų priežastis glūdi geografinėje Maroko padėtyje: tai kultūrinė kryžkelė. Prancūzai sako „carrefour“ - kryžkelė. Manau, kad šiuo aspektu Marokas panašus į Lietuvą, jūs irgi esate tarsi kultūrų kryžkelė: per čia ėjo Napoleonas, rusai, vokiečiai...

Marokas turi kažką panašaus į Lietuvą ir kalbant apie žmonių tapatybę: ji tarsi mozaika, kultūrų mozaika.

Po Arabų pavasario aš jaudinausi, mąsčiau, kas čia bus, bet dabar žvelgiu gana optimistiškai. Marokas valdomas karališkos šeimos, karalius yra Mohamedas VI, kuris yra gana stiprus lyderis, žmonės jį mėgsta.

Jis tik turi suvokti, kad šalis privalo keistis, modernizuotis. Aišku, tai iššūkis. Marokui esminis dalykas yra švietimas, švietimas ir švietimas. Čia vos pusė gyventojų moka skaityti ir rašyti, nėra viduriniosios klasės. Jie tikrai turi susirūpinti švietimu ir visuomenės išmokslinimu.

- Kokie buvo pokyčiai po Arabų pavasario: kosmetiniai ar tikri?

Tahiras Shahas
Tahiras Shahas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

- Na, buvo pakeista Konstitucija, nors, mano nuomone, tai nėra itin reikšmingas pokytis. Konstitucijos ar įstatymo pokytis nebūtinai pakeičia šalį.

Pirmiausia karalius ėmėsi stiprinti moterų teises, nes moterys Maroke išties yra svarbi visuomenės dalis, jos rūpinasi ne tik šeimomis, bet ir pinigais, todėl, manyčiau, kad jos yra visuomenės stuburas.

Žinoma, labai svarbu sekti, kas vyks per ateinančius dvejus-trejus metus, nes bet kokie pokyčiai nebūna staigūs. Tačiau čia ir vėl susiduriame su švietimo ir išsilavinimo klausimais – bet tai užima laiko.

Beje, prieš dvidešimt metų aš nuvykau į Keniją, kur norėjau sužinoti kuo daugiau apie diktatoriškus Afrikos režimus. Prisimenu, kad tuomet Kenijoje nebuvo jokios viduriniosios klasės, o praėjusiais metais nuvykau ten vėl ir tikrai galiu pasakyti, kad vidurinysis visuomenės sluoksnis yra matomas. Manau, taip yra dėl to, kad kai buvau prieš dvidešimt metų, visi tik ir kalbėjo, kad reikia imtis švietimo.

O kalbant apie Lietuvą, tai jūs turite neįtikėtinai stiprias pozicijas savo regione: esate Europos Sąjungos nariai, populiacija maža, bet labai išsilavinusi. Tiesą sakant, mane tai truputį nustebino.

- Na, tikriausiai vertinimas priklauso nuo to, su kuo lyginsi.

- Taip, tiesa, bet, manau, aš galiu lyginti, nes keliauju labai daug. Lietuva man atrodo kaip kultūrų mozaika. Mano nuomone, geografinė Lietuvos pozicija yra labai puiki – iš vienos pusės visa Azija, Baltarusija, Rusija, iš kitos – Skandinavija, kitos šalys.

Man rodosi, kad jūsų kultūra yra kaip hibridinis dviratis: gali turėti kalnų dviratį, gali įsigyti lenktyninį, bet gali turėti hibridinį. Manau, tai kažkas panašaus, tai hibridinė kultūra, turinti didelį potencialą.

- Tik prasidėjus mūsų pokalbiui užsiminėte, jog gyvendamas Didžiojoje Britanijoje esate sutikęs lietuvę namų tvarkytoją, kuri jus nustebino išsilavinimu ir žiniomis apie Voltaire'ą. Kur jūs ją sutikote?

– Jos vardas Marija. Ji dirbo mūsų draugų namuose namų tvarkytoja. Aš ją sutikau gal prieš ketverius metus, bet, kiek žinau, ji vis dar gyvena Londone. Prisimenu, kad man padovanojo du bilietus į operą Kovent Gardene, bet negalėjau eiti. Tačiau pasirodo, Marija labai žavėjosi opera, todėl bilietus atidaviau jai.

Tiesą sakant, buvau nustebintas, kad namus tvarkanti moteris yra tokia išsilavinusi. Ji galėjo diskutuoti apie Voltaire'ą, knygas. Kiek ji man pasakojo, sovietiniu laikotarpiu kultūra, muzika buvo labai svarbus dalykas.

- Jeigu grįžtume prie Maroko, man įdomu, kaip vakariečiui reikia prisitaikyti prie vietos papročių persmelktos musulmoniškos visuomenės?

- Aš manau, kad aš padariau klaidą, kai pirmą kartą atvykau į Maroką: aš iš pradžių maniau, kad esu jau perpratęs šią visuomenę, nes prieš tai buvau buvęs šioje šalyje daugybę kartų. Maniau, kad ten yra truputis Europos, truputis Azijos, truputis Afrikos... Tačiau paskui pamačiau, kad visuomenės, kurios yra kultūrų kryžkelėje, nėra taip lengvai pažinios. Tai užtrunka, nes kultūriniai sluoksniai lenda į paviršių vienas po kito.

Maroke jau gyvenu devynerius ar dešimt metų, bet viską perprasti buvo labai sunku. Kad ir tie patys džinai ar džinės...Jie yra labai svarbi musulmoniškos kultūros dalis. Musulmonai tiki, kad kai Dievas iš molio sukūrė žmogų, tuo pat metu iš ugnies jis sukūrė ir džinus. Jų manymu, džinai mus supa nuolatos, pavyzdžiui, jie gali sėdėti dabar šalia mūsų ir klausytis, ką kalbame. Tikėjimas džinais labai įsišaknijęs, nes jie paminėti Korane.

Maža to, Maroko visuomenei būdingos senųjų Afrikos tikėjimų liekanos, todėl labai tikima magija. Kadangi mūsų name Kasablankoje esą buvo džinų, mes turėjome atlikti egzorcizmo seansą, išvaryti džinus. Pats seansas tikrai susijęs su senaisiais tikėjimais: pavyzdžiui, egzorcistai papjovė vištas, gėrė jų kraują, papjovė ožką... Tai grynai juodosios Afrikos tikėjimo nuotrupos. To nepamatysi Saudo Arabijoje.

Tačiau Maroko visuomenė, būdama musulmoniška, yra labai tolerantiška: marokiečiai gamina vyną, jo daug kur galima nusipirkti. Tiesa, ne visuose restoranuose, bet daug kur. Viduriniojo sluoksnio moterys dažniausiai nedengia savo veidų ar net plaukų ir tik labai labai retai sutinku moterį, kuri nešiotų nikabą (moteriškas musulmoniškas drabužis, dengiantis visą kūną ir galvą, išskyrus akis – DELFI).

Aplink mūsų namą „Dar Khalifa“ įsikūręs lūšnynų rajonas, tai kaip atskiras miestas. Ir nors dauguma jų neturtingi, jie nėra skurdžiai – jie dažniausiai turi darbus, yra sodininkai, prižiūrėtojai ir panašiai. Šiame rajone yra mečetė, žmonės meldžiasi, todėl, aišku, reikia būti jautriam šitiems dalykams. Tikrai nerengiu didžiulių vakarėlių, kuriuose būtų geriama be perstojo, tačiau namuose vartojame vyną, kepame kiaulieną. Stengiamės būti diskretiški.

- Gyventi į Maroką atsivežėte ne tik savo žmoną, bet ir du vaikus – sūnų ir dukrą. Kaip jie reagavo į pokyčius ar galbūt buvo per maži suprasti?

Tahiras Shahas
Tahiras Shahas
© Organizatorių archyvas

- Jie buvo labai maži, kai palikome Europą, bet man atrodo, kad vaikams svarbu suvokti šeimos svarbą. Maroke šeima yra visuomenės branduolys, tokia jų kultūra. Maroke jeigu mes su žmona nueiname į restoraną be vaikų, padavėjas stebisi, kaip galėjome palikti vaikus namie.

Europoje, ypač Didžiojoje Britanijoje, suaugusieji retai visur vedasi vaikus. Tai gana šalta kultūra, užsiliko Viktorijos laikų nuostatų. Jie sako, kad vaikus reikia matyti, bet ne girdėti. O Maroke manoma, kad viskas, ką daro vaikai, negali būti bloga.

Pavyzdžiui, kai mano sūnus buvo mažas, restorane jis mėgdavo atsigulti ant žemės ir tiesiog stebėti aplinką. Maroke žmonėms tai netrukdo, jiems patinka.

- Ką tik grįžote iš Indijos, kur stebėjote ritualinio apsiplovimo šventę prie Gangos upės. Papasakokite, kaip jums visa tai?

- Ši šventė vadinama Kumbh Mela. Hinduistai tiki, kad Gangos upės vanduo nuplauna nuodėmes. Jie tikrai tuo tiki. Tai kažkas panašaus į musulmonams būdingas piligrimines keliones į Meką. Jie eina prie Gangos upės nustatytais laikotarpiais, tačiau didysis sambūris vyksta tik kas 144 metus.

Prie Gangos susirenka žmonės iš visos Indijos, vieni eina pėsčiomis, kiti ropoja keliais, ten yra vadinamųjų Dievo žmonių, kurie nedėvi iš viso jokių drabužių, trinasi pelenais. Nors aš pats netikiu, jog Ganga galėtų apvalyti nuodėmes, tačiau mane „veža“ jų tikėjimas, užsidegimas. Tuomet nebūna kovų, nusikaltimų, žmonės tampą panašūs į zombius, brenda į vandenį.

Kas man keista, kad tiek daug žmonių, atrodo, vienija mintis – Ganga, Ganga, Ganga...vanduo. Gal negalima taikyti analogijų, bet man tai panašu į antilopių gnu migraciją Afrikoje iš Tanzanijos į Keniją – kiekvienais metais jos migruoja, bet nežinia nei kodėl, nei kam.

- Vadinasi, domitės religijomis?

- Mane labiau domina žmonės. Nesidomiu religija dėl religijos, bet laikausi nuomonės, kad visos religijos lygios, nemanau, kad kažkuri yra geresnė už kitas. Šiaip jos visos skirtingos ir tuo pat metu panašios.

Jos panašios, nes skatina tikėjimą, suteikia gyvenimo tikslą. Tačiau yra vienas aspektas, kuris man nepatinka visose religijose: tai tas jausmas, kad mano religija geresnė už kitas. Tarkime, hinduistai tiki, kad hinduizmas yra geriausia religija, musulmonai tiki, kad geriausias yra islamas, žydai – kad puikiausia religija yra judaizmas, o katalikai – kad katalikybė.

Nesuprantu, kam kažkuri iš religijų turi būti geriausia.

- Jeigu taip mąstote, turėtumėte būti netikintis?

- Man atrodo kvaila, kad jeigu gimei Indijoje esu hinduistas, jeigu Maroke – tai musulmonas. O visa kita vos ne netikėlių pasaulis. Tokią mąstysena man keista. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, lankiausi Peru džiunglėse ir ten radau vaikinuką, kuris augino mažą medį ir kuriam meldėsi! Aš į jį žiūrėjau kaip į pamišėlį, nes jis sakė, kad jo Dievas yra šis medelis.

Paskui pagalvojau, kad tai beveik natūralu: jis tikėjo, kad rūpindamasis medžiu jis bus laimingas. Tiesą sakant, nelabai tai skyrėsi nuo bet kurių religijų.

Mano nuomone, religija apskritai susijusi su primityviąja žmonijos puse. Pati idėja leisti į piligriminę kelionę, pasinerti į Gango upę, pavyzdžiui, lankstytis šimtą kartų... tai keista. Bet jeigu žmonėms to reikia, puiku.

Man tik nelabai patinka, kad visos religijos turi kokius nors šventuosius, pateptuosius, kurie yra svarbesni už kitus tikinčiuosius. Kumbh Mela šventėje irgi mačiau keletą žmonių, prieš kuriuos lankstėsi tikintieji, tarp jų ir visokie amerikiečiai, kaliforniečiai. Jie bučiavo tų žmonių kojas, bet man keista, nes aš laikausi nuomonės, jog visi žmonės yra lygūs. Mano nuomone, jei tiki Dievu, tai tiki juo, o ne kažkokiais žmonėmis.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Netikėtas Seimo valdybos posėdis – kaip viskas vyko iš tikrųjų (90)

Seimui ketvirtadienį panirus į teisinę krizę dėl Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio, panašu,...

Bulvių viražai: saviškes išvešime, valgysime importines (43)

Nors ūkininkai vasarą sakė, kad bulvės gali neužaugti, tačiau jos užderėjo pakankamai gerai,...

Alytaus gyvenimą paralyžiavęs gaisras nebuvo toks jau netikėtas: pradeda lįsti nerimą keliančios detalės (72)

Milžinišką gaisrą patyrusioje Alytaus miesto padangų perdirbimo gamykloje „ Ekologistika “...

Po riaušių Barselonoje gyvenantis Tomas turistus ragina savaitgalį čia nevykti: buvau pakraupęs (124)

Situacija Katalonijoje artėja prie virimo temperatūros. Po nesėkmingo bandymo skelbti...

Seime visiška teisinė sumaištis dėl Pranckiečio Pranckietis: to klausimo į darbotvarkę netrauksiu (552)

Ketvirtadienį susirinkusi Seimo valdyba nutarė, kad reikalavimas balsuoti iš naujo dėl...

Aukštaitijos architektūros perlai: vienuolynų ansambliai, turistus traukiantys savo didybe ir grožiu

Vienos įspūdingiausių praėjusių šimtmečių architektūros dovanų Anykščių ir Kupiškio...

Šimašiui – nemalonus prokuratūros sprendimas: konstatavo viršijus įgaliojimus (79)

Vilniaus meras Remigijus Šimašius viršijo įgaliojimus liepdamas nuimti Jono Noreikos – Generolo...

Serbų pažadas lietuviams – pusė milijono, jei nepralaimės portugalams (4)

Skelbiama, kad Serbijos futbolo federacija pažadėjo Lietuvos futbolininkams 500 tūkst. eurų, jeigu...

Įrengę butą naujame projekte, pademonstravo, kaip atrodo išskirtinai lietuviškas interjeras (21)

Sostinės senamiestyje atgimstančiame „Paupio“ rajone dar šiemet butus pradės įsirenginėti...

Derybas su „Parma“ Saboniui perleidžiantis Maksvytis: padariau viską, kas nuo manęs priklauso (9)

„Klubas nusprendė, kad dirbti ir rinktinėje, ir klube – negaliu. Tokia klubo vadovų pozicija ir...