Kaip teigia Jamestowno fondo leidinio „Eurasia Daily Monitor“ analitikas Paulas Goble’as, tokios išvados yra pakankamai pagrįstos, turint omenyje tai, ką Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir kiti valdžios atstovai Maskvoje kalbėjo ir darė per pastaruosius kelerius metus, jau nekalbant apie pastarąsias savaites. Tačiau tai iš esmės yra į ilgesnį laikotarpį orientuoti svarstymai, jie yra globalesnio masto nei veiksniai, apie kuriuos Maskva galvoja trumpuoju laikotarpiu, teigia Rusijos analitikas Vadimas Avva. „Svobodnaja presa“ paskelbtame straipsnyje V. Avva tiesiai šviesiai teigia, kad šiuo metu Kremlius pirmiausia nerimauja dėl to, ką režimo pokyčiai Baltarusijoje reikštų Maskvos įgyvendinamai Kaliningrado srities kontrolei. Jeigu Rusija pralaimės mūšį dėl Minsko, teigia komentatorius, Rusijos valdžia „automatiškai perduotų [šį Rusijos eksklavą] priešui.
Tarp priežasčių, kodėl Kaliningrado vaidmuo Rusijos svarstymams apie Baltarusiją yra ignoruojamas, yra faktas, kad Baltarusija neturi bendros sienos su eksklavu. Vieninteliai sausumos keliai per Baltarusijos teritoriją, kuriais Maskva gali pasiekti savo pagrindinę karinę bazę prie Baltijos jūros, driekiasi per Lenkiją ir Lietuvą, kurios abi yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narės. Tad, remiantis tokia paviršutiniška apžvalga, gali atrodyti, kad režimo pokyčiai Baltarusijoje Kaliningrado srities smarkiai nepaveiktų. Tačiau V. Avva teigia, kad Maskva dalykus vertina kitaip. Rusijos požiūriu, be Maskvai palankaus Minsko Kaliningradas būtų dar labiau izoliuotas ir taptų problema tiek karo, tiek taikos metu.
Karo atveju Maskva nebeturėtų galimybės pasitelkti grasinimą užgrobti teritoriją, vadinamą Suvalkų koridoriumi – 100 km ilgio ruožą tarp Baltarusijos ir Kaliningrado srities, jungiantį Lenkiją su Lietuva. Tiek Rusijos, tiek Vakarų karinių klausimų analitikai anksčiau prognozavo, kad Maskva karo atveju mėgintų atkirsti šį siaurą NATO praėjimą.
Užėmusios šį koridorių, Rusijos pajėgos galėtų užkirsti kelią asmenų ir prekių judėjimui iš Lenkijos į tris Baltijos valstybes. Tai izoliuotų šias valstybes ir atvertų kelią prieš jas nukreiptoms Rusijos pajėgoms. Kadangi toks scenarijus keltų didžiulę grėsmę Aljansui ir kadangi nemažai NATO atstovų Suvalkų koridorių lygina su Šaltojo karo laikotarpio Fuldos koridoriumi (teritorija Vakarų Vokietijoje, kurią daugelis laikė palankiausia vieta, kurioje karo atveju galėtų prasidėti sovietų veiksmai prieš Vakarus), NATO karinės pratybos šiame regione nuolatos būna sutelktos į šios Lenkijos dalies gynimą nuo bet kokio Rusijos užpuolimo.
Jeigu valdžia Minske pakeistų savo orientaciją, Maskva netektų svarbios pajūrio teritorijos, iš kurios rengiamasi pulti (ar bent jau sudaromas įspūdis, kad bus puolama). Tiek Rusijos, tiek Vakarų, tiek Kinijos analitikai vienu balsu tvirtina, kad Rusijai nekontroliuojant Suvalkų koridoriaus Maskva netektų Kaliningrado per 48 valandas. Netgi paprastai menkesniu optimizmu pasižymintys Vakarų ekspertai teigia, kad tuo atveju, jei NATO galės užsitikrinti Suvalkų koridoriaus kontrolę, Maskva savojo Baltijos eksklavo netektų per dvi savaites. Dėl šios priežasties – ir nepaisant to, ar Rusijai pavyks Baltarusijoje dislokuoti bet kokius papildomus karinius objektus – Rusijos valdžiai svarbu, kuria kryptimi Baltarusija pasuks Aliaksandro Lukašenkos valdymui pasibaigus.
Tačiau netgi neprasidėjus karui Maskva rimtai nerimauja dėl to, ką jos pozicijų Baltarusijoje netekimas reikštų Rusijos regioninei pozicijai apskritai ir Kaliningrado srities kontrolei konkrečiai. Pakanka vieno pavyzdžio: Minsko persiorientavimas kita kryptimi nuo Maskvos gerokai apsunkintų Rusijai galimybę blokuoti vandens kelio E40 projekto įgyvendinimą, o gal ir apskritai tokios galimybės nebeliktų. Šis kelias tarp Juodosios ir Baltijos jūrų sujungtų Ukrainą, Baltarusiją ir Lenkiją į bendrą ekonominę ir politinę zoną, priešingą Rusijos skatinamiems maršrutams.
Pokyčiai Baltarusijoje reikštų, kad Maskva beveik neabejotinai susidurtų su labiau separatizmu pasižyminčiais paties Kaliningrado reikalavimais. Regioniniai ir separatistiniai reikalavimai Kaliningrado srityje sustiprėjo dešimtajame praėjusio ir pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, tačiau V. Putinas intensyviai stengėsi, kad juos užgniaužtų.
Visgi praėjusį pavasarį karinis teismas šiame eksklave nuteisė ir paskyrė ilgą laisvės atėmimo bausmę kai kuriems žymiausiems judėjimo lyderiams, kurie dar buvo neemigravę arba jau anksčiau buvo pasiųsti už grotų – tai ženklas, kad regione visgi egzistuoja užslėpta parama atsiskyrimo idėjoms.
Baltijos respublikonų partija, nepriklausomos Kaliningrado srities idėjos rėmėja, ilgą laiką rėmė prieš A. Lukašenką nukreiptą Baltarusijos judėjimą. Šiuo metu užsienyje gyvenantis partijos narys Vadimas Petrovas teigė: „Mes nenorime, kad Baltarusija taptų didesnė Kaliningrado versija“. Kitaip tariant, nenorima, jog Baltarusija taptų pagrindinių teisių neturinčia Maskvos kolonija, kurią Kremlius militarizuotų siekdamas pagrasinti Europos šalims. V. Petrovas pridūrė, kad Karaliaučiaus (kurį Maskva po Antrojo pasaulinio karo pervadino Kaliningradu) gyventojus su Baltarusija sieja svarbus klausimas: „Mes drauge kovojame prieš imperialistinę Kremliaus politiką“.
Be abejonės, jis ir kiti eksklavo gyventojai Minsko poslinkį į priešingą Maskvai pusę vertintų kaip ženklą, kad ir patys turėtų suvienyti pajėgas ir veikti ta pačia kryptimi.
Maskva puikiai žino, jog egzistuoja tokia rizika. Todėl nekyla abejonių, kad Kremlius, svarstydamas Baltarusijos klausimą, atsižvelgia į tai, kas galėtų nutikti Baltijos eksklave tiek karo, tiek taikos atveju. O kadangi Maskva taip elgiasi, Vakarų analitikai taip pat privalo atkreipti dėmesį į šią problemą, nes šis ligi šiol dažnai ignoruojamas veiksnys artimiausiomis savaitėmis gali suvaidinti gerokai svarbesnį vaidmenį, nei daugelis šiuo metu pagalvoja, neabejoja P. Goble’as.