Žiemą susirėmimai Ukrainos pietryčiuose tarsi ir aprimo, žiniasklaida šios temos praktiškai nebeliečia, tačiau pastarosios savaitės buvo itin sunkios.
Ukrainos pareigūnai skelbia, kad neretai per dieną įvykdoma net 71 ataka, o aršiausi kariniai veiksmai fiksuojami separatistų kontroliuojamuose Donecko ir Horlivkos miestuose bei Mariupolio uoste. Abi konfliktuojančios pusės kaltina viena kitą kiekvieną dieną naudojant sunkiąsias haubicas, kurių, remiantis prieš metus pasiektais Minsko susitarimais, reikėjo atsisakyti.
Anot Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), kuri stebi, kaip paisoma paliaubų susitarimo, atstovų, sausį Ukrainoje per susirėmimus vėl buvo naudojamos „Grad“ sistemos ir 152 mm artilerija. Skelbiama, kad tokia ginkluotė net dvi dienas iš eilės naudota separatistų kontroliuojamoje Horlivkoje.
Sausio 26-27 dienomis socialinėje žiniasklaidoje pasirodė daug Donecko gyventojų pranešimų apie intensyvius karinius veiksmus miesto šiaurinėje dalyje, kur fronto linija driekiasi palei oro uosto liekanas ir Piskų bei Avdijivkos priemiesčius. Dešimtys žmonių socialiniuose tinkluose „Twitter“ ir „VKontakte“ pranešė apie galingą sprogimą 27-ojoje gatvėje, tačiau niekas nežino, kokia galėjo būti jo priežastis. Yra teigiančiųjų, kad apšaudymas buvo intensyviausias nuo pat Donecko oro uosto puolimo, kuris vyko maždaug prieš metus.
Be to, per pastarąsias kelias dienas atakuojami ir prie fronto linijos esantys saugumo patikros postai, pro kuriuos civiliai patenka ir išvyksta iš Rusijos remiamų separatistų teritorijos. Tokia nepalanki situacija gali paskatinti šalies valdžią juos uždaryti – tai būtų vienintelis būdas tokiomis pavojingomis sąlygomis išvengti daugiau civilių aukų.
Panašu, kad sausio 13 dieną naujojo Rusijos atstovo Minsko taikos derybose Boriso Gryzlovo išsakytas raginimas skubiai nutraukti ugnį taip ir liko neišgirstas.
Ukrainos valdžios bei separatistų vadovybės atstovai ir toliau siekia kardinaliai skirtingų tikslų, susijusių su vietos rinkimų organizavimu okupuotuose Donbaso regionuose. Būtent rinkimai yra vienas iš svarbiausių Minsko taikos derybų susitarimų elementų.
Nors oficialusis Kijevas ir paties Minsko taikos susitarimo tekstas tvirtina, kad rinkimai privalo vykti laikantis Ukrainos įstatymų, vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ lyderis Aleksandras Zacharčenka neseniai dar kartą prabilo apie nepalaužiamą ryžtą neleisti rinkimuose dalyvauti Ukrainos politinėms partijoms, o juos surengti vadovaujantis išskirtinai vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ „įstatymais“.
Vilties, kad bus įgyvendintas dar vienas svarbus Minsko taikos susitarimų aspektas – įvyks apsikeitimas karo belaisviais – taip pat atrodo mažai tikėtinas. Sausio 28 dieną Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto delegacijos Ukrainoje vadovas Alainas Aeschlimannas žurnalistams pareiškė, kad jo organizacijai leidžiama susisiekti tik su keturiais iš 133 Ukrainos kalinių, kuriuos nelaisvėje laiko prorusiški separatistai.
Sausio 25 dieną buvęs prezidentas Leonidas Kučma, vienas iš svarbiausių Ukrainos atstovų tiesioginėse derybose su Rusijos remiamais separatistais, pareiškė manąs, kad iš tikrųjų didžioji dalis karo belaisvių gali būti išžudyti. Anot jo, separatistai derybas dėl apsikeitimo karo belaisviais naudoja kaip pretekstą kaišioti pagalius į ratus Minsko susitarimo įgyvendinimui ir taip stengiasi išlošti daugiau laiko.
Ir visa tai vyksta gana niūriame fone. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto atstovai sako, kad per karinį konfliktą Ukrainoje be žinios dingo daugiau nei tūkstantis žmonių. Karinio konflikto metu sunaikinus infrastruktūrą, ėmė plisti įvairios ligos, tūkstančiais skaičiuojamos susirėmimų aukos.
Ukraina, kaip ir pietinė Rusija, šiais metais pateko į H1N1 gripo atmainos nagus. 18 regionų apėmusi liga jau spėjo pražudyti 171 žmogų. Charkove imta uždaryti mokyklas. Separatistų kontroliuojamame Donecke daugiau nei 2 tūkst. žmonių kreipėsi į gydytojus dėl įvairių virusinių kvėpavimo takų ligų.
Vadinamojoje „Luhansko liaudies respublikoje“ pranešama apie dar sudėtingesnę situaciją – serga per 10 tūkst. vietos gyventojų, jau paskelbtos kelios dešimtys karantino zonų. Tiek „Donecko liaudies respublikos“ kariuomenės atstovas Eduardas Basurinas, tiek Rusijos Valstybės Dūmos parlamentaras Vadimas Solovjovas tvirtina, kad gripo protrūkis Ukrainoje kilo dėl Amerikos biologinio ginklo laboratorijos, esančios valdžios kontroliuojame Charkove, kaltės.
Nevertėtų pamiršti ir kibernetinės atakos, po kurios praeitais metais buvo dingusi elektra (vieša paslaptis, kad tai greičiausiai buvo rusų darbas). O kur dar ekonominės Krymą smaugiančios problemos (ypatingai dėl importo), dar didinančios įtampą ir nepasitikėjimą tarp Kijevo ir Rusijos?
Sausio 22 dieną JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry pareiškė, kad sankcijos Rusijai galėtų būti „panaikintos per ateinančius kelis mėnesius“, bet su vienintele sąlyga – jeigu bus pilnai įgyvendinti Minsko susitarimai.
Dėl nesuvokiamos priežasties faktas, kad sankcijos Maskvai pritaikytos kaip atsakas į Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, o tai visiškai atskiras klausimas, kurį sprendžiant progreso nė su žiburiu nerasi, ignoruojamas, o patys J. Kerry žodžiai, esą tokiomis sąlygomis galima pilnai įgyvendinti Minsko susitarimus, skamba tiesiog absurdiškai.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka sako, kad būtinos paliaubos, o tada jau būtų galima kalbėti ir apie „ypatingojo statuso“ įstatymą, kuris okupuotose Donbaso teritorijose įtvirtintų dalinę autonomiją ir padėtų teisinį pagrindą vietos rinkimams. Net jeigu abejotini rinkimų planai ir virstų realybe, Minsko susitarimuose numatytas reikalavimas išvesti visus užsienio (t.y. Rusijos) pajėgas iš Ukrainos, o sienos kontrolę perleisti Ukrainos valdžiai.
J. Kerry užuomina apie bandymą pagerinti santykius – žymiai didesnio sumanymo dalis.
Vokietijos ir Suomijos valdžia ir toliau bando vystyti „Šiaurės srauto-2“ dujotiekio projektą kartu su Rusijos dujų monopoliu „Gazprom“. Tokia situacija atrodo absurdiškai Europos bandymų pasiekti energetinę nepriklausomybę fone, be to, projekto progresui visomis išgalėmis priešinasi Ukraina, Lenkija ir Baltijos valstybės.
Jungtinės Karalystės valdžia, nepaisant tyrimo išvadų, kad buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) agentas Aleksandras Litvinenka buvo nunuodytas, o tai padaryti greičiausiai nurodė pats tuometinis minėtosios tarnybos vadovas Nikolajus Patruševas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, taip pat atsisako kelti bangas.
Per debatus Bendruomenių rūmuose, vykusius paskelbus tyrimo dėl A. Litvinenkos išvadas, šalies Vidaus reikalų sekretorė Theresa May atmetė parlamentų siūlymą priimti įstatymą, analogišką JAV taikomam vadinamajam Magnickio aktui (sankcijas korumpuotiems ir žmogaus teises pažeidinėjantiems Rusijos pareigūnams numatančiam įstatymui), ir be didelio entuziazmo pranešė apie baudžiamąją priemonę, kurios bus imtasi – bus įšaldytas visas Jungtinėje Karalystėje esantis dviejų žudikų, daugiau nei dešimtmetį po nusikaltimo įvykdymo gyvenančių po Kremliaus sparneliu (vienas iš jų – parlamentaras), turtas.
Priežastis, kodėl tiek J. Kerry, tiek Th. May Rusijos klausimu laikosi tokios nuosaikios ir švelnios pozicijos susijusi su Vakarų viltimi, kad Rusijos prezidentas V. Putinas bus naudingas Sirijoje.
„Mes ir toliau raginsime Rusijos kaip vienos iš penkių nuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių prezidentą V. Putiną elgtis atsakingai ir prisidėti užtikrinant pasaulinį saugumą ir stabilumą. Rusija, pavyzdžiui, gali atlikti labai svarbų vaidmenį kovojant su „Islamo valstybės“ teroristais ir padėti Sirijai kuriant stabilesnę ateitį“, – Th. May.
Tai reiškia, kad britai apsimeta nieko nežinantys ne tik apie A. Litvinenkos nužudymą, bet ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir invaziją į Donbasą. Ir visas tas spektaklis vien tam, kad V. Putinas suteiktų malonę ir sutiktų su Vakarais bendradarbiauti Sirijos klausimu.
Jeigu Rusija gali netrukdomai ir be menkiausių padarinių nužudyti Jungtinės Karalystės pilietį ar numušti keleivinį lėktuvą, skrendantį virš Ukrainos, apie kokį bendradarbiavimą „tiriant sunkius nusikaltimus“ ar „užtikrinant aviacijos saugumą“ galima kalbėti?
Taip, galbūt Rusija ir galėtų prisidėti kovojant su „Islamo valstybe“, tačiau to nedaro. Iš tikrųjų Maskva už skambių žodžių apie kovą su terorizmu slepia savus tikslus, kurie tiesiogiai prieštarauja tiems, kuriuos kelia Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos ir Prancūzija. Dauguma Rusijos antskrydžių Sirijoje vykdomi visai ne „Islamo valstybės“ kontroliuojamose teritorijose, tačiau ten, kur veikia Basharui al Assadui priešiškos opozicinės jėgos.
Viena iš jų – ir Amerikos remiama „Laisvosios Sirijos armija“. Kai rusai vykdo antskrydžius „Islamo valstybės“ kontroliuojamose teritorijose, jie taikosi į vandens valymo įrenginius ir kitus neutralius taikinius, o Rusijos gynybos ministerija meluoja, kad tai – teroristų naftos infrastruktūra. Taip pat yra informacijos, kad Rusija, keleri metai prieš pradėdama tiesioginę karinę operaciją Sirijoje (oficiali jos pradžia – 2015 metų rugsėjis), į Siriją siuntė savo džihadistų, kurie ten vykdė karinius veiksmus.
Anot ekspertų, baisiausia, kad tokia Rusijos taktika gali padaryti meškos paslaugą – skaudžiausiai nukentėtų Sirijos opozicija (pradedant nuo nuosaikios ir baigiant fundamentalistais), o „Islamo valstybei“ praktiškai nuo galvos nė plaukas nenukristų. Tokiu būdu artimi sąjungininkai V. Putinas ir B. al Assadas pasirūpintų, kad jiems niekas nestotų skersai kelio.
Be to, jeigu B. al Assado režimui, kuriam padeda Rusijos aviacija ir antžeminės pajėgos, pavyks atsilaikyti ir susigrąžinti šiuo metu opozicijos pajėgų kontroliuojamas teritorijas, pavyzdžiui, Idlibą ir Alepą, pabėgėlių krizė, jau spėjusi pridaryti rimtų bėdų Europos Sąjungos Šengeno zonai, gali dar pagilėti.
Būtų per drąsu teigti, kad Europos Sąjungos žlugimas yra pagrindinis Kremliaus užsienio politikos tikslas. Rusija šiame politiniame bloke intensyviai mezga santykius su radikaliosios dešinės partijomis, priešiškai nusiteikusiomis prieš Europos Sąjungą. Yra ir tokių politinių jėgų, kurios gauna milijonus iš susijusių Rusijos bankų. Sausį Rusijos žiniasklaida išplatino pramanytą istoriją apie rusų paauglę mergaitę, kurią Vokietijoje esą pagrobė ir išžagino grupelė pabėgėlių. Verta dėmesio ir istorija apie Rusijos ambasadą Londone, kuri socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė rasistinių pasisakymų apie pabėgėlių trypiamą Vokietiją.
Panašu, kad Vakarų valstybių valdžia ignoruoja juodus Rusijos darbelius – ir ne tik Ukrainoje ir Sirijoje, bet ir pačioje Europos Sąjungoje. Vienintelis paaiškinimas, kodėl tai vyksta – galima finansinė nauda ir paprasčiausias trumparegiškumas, apibendrina „The Daily Beast“.