R. T. Erdoganas baigė daugiau nei metus trukusius ginčus ir pirmadienį sutiko leisti Šiaurės šaliai tapti 32-ąja JAV vadovaujamo gynybos bloko nare. Tai nutiko po dramatiškos dienos, kai R. T. Erdoganas visus nustebino mainais pareikalavęs aiškaus kelio Turkijai į Europos Sąjungą (ES).
Šis naujas prašymas garantavo jam privatų susitikimą su Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charles‘iu Micheliu ir Švedijos bei NATO pažadą „remti pastangas atgaivinti Turkijos stojimo į ES procesą“. Susitarimas taip pat leido NATO parodyti didesnę vienybę per antradienį Vilniuje prasidėjusį dviejų dienų viršūnių susitikimą Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje.
Tačiau tai taip pat pabrėžia ir strateginį mąstymo pokytį, regis, įvykusį Ankaroje po rinkimų, per kuriuos R. T. Erdoganas vos neprarado valdžios. Rinkimai Turkijoje sutapo su bjauria ekonomikos krize, kurią R. T. Erdoganas mėgino sušvelninti susitarimais su turtingomis Persijos įlankos šalimis ir Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o tai didino Vakarų susirūpinimą.
R. T. Erdogano atsisakymas priimti Švediją į NATO dar labiau sustiprino suvokimą, kad NATO narė Turkija vis labiau tampa Kremliaus įrankiu sėti susiskaldymą Vakaruose.
Šis įvaizdis ėmė keistis, kai R. T. Erdoganas kreipėsi į Volstryte išmokytus ekonomistus, kurie norėtų po rinkimų pagerinti santykius su Vakarų investuotojais. Po to, penktadienį, jis priėmė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, jų derybos truko daugiau nei dvi valandas ir sukėlė didžiulį nerimą Maskvoje.
Susitarimas dėl Švedijos buvo sudarytas po pokalbio su JAV prezidentu Joe Bidenu, per jį R. T. Erdoganas pabrėžė Turkijos stojimo į ES bei noro įsigyti didelę partiją naikintuvų F-16 problemas.
Pasak analitikų, Ankara nori pagerinti santykius su Europa ir Vakarais, nes pastaruoju metu politinė pusiausvyra pernelyg nukrypo į Rusiją.
R. T. Erdoganas seniai mėgina naudotis strategine Turkijos padėtimi tarp Europos ir Azijos, kad atremtų Rusijos ir Vakarų interesus bei gautų kuo daugiau naudos. Vis dėlto mažai kas tikisi, kad jo posūkis į Vakarus bus esminis ar ilgalaikis.
„Esame linkę manyti, kad R. T. Erdoganas yra nenuspėjamas. Tačiau tai nėra visiškai tiesa“, – sakė turkų analitikas veteranas Salimas Cevikas. „Kai supranti jo stilių, jis gana nuspėjamas“, – pridūrė jis.
Daugelis pastebėjo, kad R. T. Erdoganas pakeitė taktiką po samdinių grupuotės „Wagner“ vado Jevgenijaus Prigožino maišto birželį, sukėlusio chaosą Maskvoje ir staiga atskleidusio, kad V. Putinas silpnas. R. T. Erdoganas baigė susitikimą su V. Zelenskiu pareiškęs paramą Ukrainos siekiui įstoti į NATO ir patvirtinęs susitarimą, pagal kurį Kyjivas galės gauti daugiau Turkijos kovinių bepiločių orlaivių.
Vis dėlto didžiausią pyktį Rusijoje sukėlė tai, kad R. T. Erdoganas perdavė V. Zelenskiui penkis „Azovo“ pulko vadus ir jie kartu su prezidentu grįžo į Ukrainą. „Azovo“ pulko kovotojai yra Ukrainos nacionaliniai didvyriai, pirmaisiais karo mėnesiais gynę dabar Rusijos užgrobtą Mariupolį. Pagal susitarimą, sudarytą 2022 m. rugsėjį padedant R. T. Erdoganui, jie turėjo likti Turkijoje, kol baigsis karas. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pirmadienį pareiškė, kad Rusija „tikisi sulaukti Turkijos paaiškinimų dėl to, kas nutiko“, ir pridūrė, jog į tai bus atsižvelgta sudarant būsimus susitarimus.
Stebėtojai iš dalies sieja R. T. Erdogano politikos pasikeitimą su „Wagner“ maištu. Pasak jų, susitarimas dėl „Azovo“ vadų ir dronų sandoriai per V. Zelenskio vizitą parodė, kad po J. Prigožino maišto Turkija mano, jog Ukraina laimės, o V. Putino dainelė greičiausiai sudainuota.
Vis dėlto Turkijos narystė Europos Sąjungoje vis dar atrodo tolima perspektyva ir veikiausiai R. T. Erdoganas tęs laviravimo politiką per visus ateinančius penkerius valdymo metus. Tokios Europos valstybės kaip Prancūzija seniai itin santūriai vertina Turkijos, dauguma jos gyventojų yra musulmonai, priėmimą į bloką.
Europos Parlamentas 2019 m. balsavo už derybų su Ankara sustabdymą, nes, jo vertinimu, R. T. Erdoganas atsisakė demokratinių vertybių ir žmogaus teisių. Turkija yra oficiali šalis kandidatė nuo 2005 metų.
Pasak Turkijos analitikų, šaliai reikia Vakarų investicijų, bet jos neatsiras vien dėl to, kad prezidentas pakeitė retoriką – tam reikia, kad ekonomika remtųsi teisės normomis.
