R. Alkousaa nededa vilčių į vasario 25 dieną numatytą Ženevos taikos derybų tęsinį. Pasak jos, B. al Assado režimui diplomatinis sprendimas jau seniai nerūpi.
„Sirijoje paskutinį karta buvau 2014 metų vasario mėnesį, kaip tik tada politikai buvo susirinkę Ženevoje į antrąjį taikos derybų ratą“, – prisimena žurnalistė. Tuomet ji dar dirbo režimui palankios Sirijos radijo stoties „Melody FM“ redaktore ir diktore.
Laidose buvo nuolat kalbama apie Sirijos kariškių pergales prieš „teroristus“. Kai būdavo bombarduojami civiliai gyventojai, paprasčiausiai buvo sakoma: „Nuo teroristų išvalytos naujos teritorijos“.
2014 metų vasarį R. Alkousaa turėjo apklausti Damasko gyventojus ir sužinoti, ką jie mano apie Ženevos derybas. Visi kaip susitarę teigė, kad Sirijos vyriausybė išeis iš derybų kaip nugalėtoja, – priešingai teigti atviroje gatvėje niekas nebūtų drįsęs, jau nekalbant apie režimui ištikimą radijo kanalą.
„Net ir pesimistiški kometarai būdavo cenzūruojami. Aš pati niekada neturėjau iliuzijų dėl taikos derybų. Ir išties, vienintelis tada žlugusių derybų rezultatas – nieko nesakantis įrašas Vikipedijoje“, – reziumuoja R. Alkousaa. Nelabai kas, pasak jos, pasikeitė ir per tuos dvejus metus. Sirų žurnalizmas tapo gryna propaganda.
Demokratija su armijos auliniais
Tuo ji galėjusi įsitikinti, sekdama sirų žiniasklaidos pranešimus apie naujausius bandymus Ženevos taikos derybose ieškoti sprendimo Sirijos konfliktui. Po to, kai JT specialusis pasiuntinys Sirijai Staffanas de Mistura nutraukė derybas, Sirijos valstybinė televizija tiesiog džiūgavo.
Hasan Hasanas, laikantis save politikos ekspertu, oficialiam Damasko žinių kanalui „Alekhbaria Alsouria“ teigė, esą, karinė Sirijos vyriausybės sėkmė daro tas derybas išvis nereikalingas: „Tuos pokalbius nugramzdins užmarštin armijos auliniai, armijos aulinių nešama demokratija.“
O libanietis žurnalistas Samaras Alhajas toje pačioje laidoje tyčiojosi iš Sirijos opozicionierių: kai jų rėmėjai užsuks jiems pinigų kranelį, turės tuomet Ženevos viešbučiuose valyti tualetus.
„Tokios kalbos rodo tikrąjį Sirijos režimo požiūrį į Ženevos taikos derybas“, – vertina žurnalistė.
Bet argi galima ko nors kito tikėtis iš propagandinių medijų, kurios, kaip prisimena R. Alkousaa, 2011 metais Damaske prieš režimą protestuojančius demonstrantus mėgino pavaizduoti kaip pamaldžius žmones, susirinkusius padėkoti Alachui už pagaliau atsiųstą lietų.
Tiesos tame tvirtinime būta tik tiek, kad nuo 2006 metų Siriją niokojusi sausra išties sukėlė didžiulių ekonominių problemų, daugelis kaimo gyventojų bėgdami nuo bado telkėsi į miestus, kas dar padidino įtampą ir prisidėjo prie socialinių neramumų, išaugusių į protesto prieš režimą akcijas.
Dezinformuoti ir manipuliuoti įpratęs režimui ištikimas kanalas „Sama TV“ neseniai manipuliacijomis kaltino arabų ir tarptautinę žiniasklaidą, informavusią apie badą Sirijos vyriausybinės armijos apgultame Madajos mieste. Esą, niekas ten nebadavęs, tarptautinių pagalbos organizacijų pristatyto maisto netrūkę.
Propaganda, pasak žurnalistės, užsiima ir užsienio žiniasklaida. Tarkime, arabų kalba transliuojama „Russia Today“ neseniai rodė vaizdo įrašą, kuriame Sirijos kareivis su puokšte gėlių klūpo priešais savo nuotaką Homse. Fone matyti miesto griuvėsiai. Šiuo vaido įrašu žiūrovui įtaigaujama: kur valdo B. al Assadas, ten vėl sugrįžta gyvenimas.
Pasaulio hienos
„Tačiau abejotinų pranešimų esama ir opozicijos žiniasklaidoje“, – pastebi R. Alkousaa.
Štai siriškos „Al Jazeera“ žurnalistas Faisalas al Qassemas savo privačioje „Twitter“ paskyroje pratrūksta antivakarietiškais ir antiizraeliškais komentarais: „Pasaulio hienos, Amerika, Rusija ir Izraelis, padeda tik tiems, kurie tarnauja jų tikslams. O tas, kuris jų tikslams Sirijoje šiuo metu labiausiai tarnauja, yra Assadas.“
Tas pats al Qassemas „Al Jazeera“ televizijos laidoje „Kita kryptis“ neseniai tvirtino, esą, režimas naudojasi kurdais kaip „tualetiniu popieriumi“.
Ne tik intensyvūs kariniai veiksmai Sirijoje, bet ir mirtinai susipriešinusios šalies žiniasklaidos analizė verčia žurnalistę rezignuoti: „Abi puses užvaldė nepasitikėjimas ir tikrų tikriausia neapykanta. Todėl ir klausiu savęs, kaip gi galima dėti viltis į taikos derybas, jei nei vienos, nei kitos pusės žurnalistai nesugeba pateikti informacijos objektyviai ir profesionaliai.“