Sprendimą tęsti paliaubas Kijevo Maidanas įvertino neigiamai – kaip taikstymąsi ir toleranciją separatistams. Tuo tarpu separatistai trina rankomis.
„Mums tai į naudą – dar labiau sustiprinsime savo pozicijų įtvirtinimus, sulauksime papildomos pagalbos“, - teigia ekskavatorių valdantis vyriškis, kasantis naujus apkasus 20 km nuo Luhansko miesto.
Jo teiginį paremia ir pačiame miesto centre dienos metu vykęs karinis judėjimas – tankai bei sunkioji technika nebesislėpdama tiesiog pravažiavo pagrindine gatve.
Tyla prieš laukiamą audrą
Šiomis dienomis viename didžiausių Rytų Ukrainos miestų palyginti ramu. Kartkartėmis girdimi pavieniai šūviai ar sprogimai. Tačiau po kelias dienas trukusios priverstinės pertraukos vėl atidarytos parduotuvės, kavinės. O ketvirtadienį mieste buvo galima išgirsti ir futbolo sirgalių nusivylusius šūksnius. Luhanskas Pasaulio futbolo čempionate stipriausiai palaikė būtent Rusiją, kuriai nepavyko pratęsti savo pasirodymo šiame čempionate.
Vadinamoji Luhansko liaudies respublika šiandien yra viena iš Ukrainos konflikto židinių. Donecko, Slovjansko bei Luhansko regionai yra apsupti Ukrainos armijos bei Nacionalinės gvardijos pajėgų. Tačiau Luhansko separatistai siunčia vienintelę žinią – kovosime iki pabaigos.
Tiesa, Kijevo valdžią bei Ukrainos teritorinį vientisumą palaikančių gyventojų šiame regione taip pat yra, tačiau dėl pavojaus bei aplinkos spaudimo dauguma jų paliko savo namus ir persikėlė į taikius šalies regionus, o pasilikusieji garsiai nereiškia savo pažiūrų.
Europos žurnalistais nepasitikima
Šis patikros postas yra svarbus apsaugant separatistinio židinio ribas. Kaip ir netoliese esantis kitas postas, šalia Metalist gyvenvietės, yra įsikūręs aukštumose. Nuo šių įtvirtinimų visas Luhanskas – kaip ant delno.
Atvykus į patikros punktą vietinis vairuotojas perspėjo: „Nefotografuok slapčia, paprasčiausiai gausi kulką į kaktą“. Į žurnalistus visi žiūri labai jautriai ir baikščiai. Tiek Ukrainos, tiek separatistų pusėje pasitaiko daug dezinformacijos atvejų bei žiniasklaida prisidengusių priešiškos pusės agentų. Įstatymai šiame regione labai abstraktūs, todėl dažnai su tais, kurie elgiasi ne pagal vietines taisykles, susidorojama labai paprastai ir čia pat vietoje.
Vaišės patikros poste
Šalia upės įsikūrusiame poste zuja kamufliažine uniforma vilkintys vyrai.
Vyrai demonstruoja žmonių atneštas vaišes, produktus, cigaretes bei kitus buities daiktus – tarsi pripažinimą, jog jų veiksmai yra teisingi, remiami ir palaikomi vietinių gyventojų.
Šalia pastogės, tarsi muziejuje, demonstruojami sprogmenų, minų bei sviedinių likučiai. Pasak jų, bombarduojami buvo taikūs gyventojai, tuo metu kirtę patikros postą, o ne šalia, už 300 metrų, esantys kariniai įtvirtinimai. Vyrai skuba parodyti ir likusias žymes asfalte bei iškastus bunkerius-slėptuves sau ir civiliams gyventojams, kurie keliauja per jų kontroliuojamą tiltą. Kiekviena mašina apieškoma, patikrinami dokumentai.
Donbaso kantrybė trūko
„Esu čia jau tris mėnesius. Kai 2004 m. vyko Oranžinė revoliucija Kijeve, Donbasas tylėjo. Kai vyko praeitas Maidanas prieš buvusią valdžią, taip pat tylėjome. Tačiau kai su automatu Kijevo pasiuntiniai pasibeldė į mūsų duris ir pradėjo nurodinėti, kaip mums gyventi, supratome, kad turime ginti savo interesus bei teritoriją“, - atsakė Ivanas, paklaustas kas privertė šį pasyviausią Ukrainos darbo regioną sukilti.
Nors regionas jau dvidešimt metų gyvena gilioje krizėje, susidaro įspūdis, kad jei ne skatinančios jėgos iš Rusijos, jis ir toliau būtų likęs pasyvus.
Paprašyti įvardinti konkretų momentą, kuomet griebėsi ginklo, vyrai nedvejodami atsakė: po gegužės 2-osios prorusiškos eisenos Odesoje. Jos metu kilus susirėmimams buvo uždegti Profsajungų rūmai. Tądien žuvo daugybė prorusiškai nusiteikusių Donbaso aktyvistų, užsibarikadavusių viduje. Ivanas tuo kaltina „Dešiniojo sektoriaus“ narius, tačiau konkretesnės argumentacijos bei įrodymų pristinga.
Pagalba iš Rusijos
„Neslepiame, čia yra ir ginkluotų Rusijos karių bei technikos“ - vyrai suskuba pridurti, jog jiems kariai teigė čia atvykę savanoriškai.
Anksti ryte Luhansko centre buvo galima matyti tankų koloną, judančią Slovjansko rajono kryptimi.
Didžiausios baimės
Anot separatistų, suirutę Ukrainoje pradėjo Viktoro Juščenkos ir Julijos Tymošenko duetas, tačiau smerktinai kalbinti separatistai žiūri ir į Viktoro Janukovyčiaus valdžią. „Ukraina taip ir neturėjo normalaus prezidento – vieni oligarchai, keičia kitus“ - atšaunama apie šiandieninę valdžią.
„Mes pakęstume bet kokią valdžią, bet kokį režimą, tik ne fašizmą, kuris šiandien veržiasi iš Kijevo“, - sako Luhansko atsargos karininkas, kariavęs rusų dalinyje Čečėnijoje. Fašizmą vyrai apibrėžia kaip kraštutinį nacionalizmą, ypač nusiteikusį prieš rusakalbius šalies gyventojus. Anot jų, tokią diskriminaciją savo atžvilgiu jie jaučia jau seniai.
Nemaloniai sutinkamas klausimas, kodėl veržiamasi bendrauti su Vakarų smerkiamu Vladimiro Putino režimu.
„Pas mus fašizmo nėra – mūsų tarpe yra ir ukrainiečių, rusų, armėnų ir kitų tautybių. Jūs taip pat esate žurnalistas iš Lietuvos, ir mes kartu geriame arbatą. Tačiau bendrai kalbant, iš visų blogybių renkamės mažiausią“, - atsako Ivanas.
Jo teigimu, utopinis planas būtų Donbaso regiono nepriklausomybė nuo bet kokių išorės jėgų. Tačiau visų atsidusimas liudija, jog to niekas realiai neįsivaizduoja.
Specialiai DELFI iš Ukrainos - Artūras Morozovas