Zara nėra tikras šios moters vardas. Su žurnalistais ji sutiko kalbėti tik anonimiškumo sąlygomis, kadangi baiminasi dėl savo gyvybės.
„Jis pradėjo mane prievartauti, tai paveikė mano psichiką, sukėlė įtampą ir turėjo įtakos mano santykiams su sūnumis. Negalėjau išsikalbėti, nes buvau išmokyta, kad kam nors iš šalies prieš vyrą pasakyti žodžiai – didelė gėda“, - pasakoja Zara ir prisipažįsta, kad jos viduje vyko sunki kova tarp jai įskiepytos Rytų kultūros ir laisvę, lygybę ir teisingumą propaguojančios Vakarų kultūros.
Vyras smurtavo toliau. Ji ne kartą kreipėsi į policiją pagalbos, tačiau paduoti ieškinio prieš vyrą neišdrįso, tad sutuoktinis taip ir liko nenubaustas. Maždaug po aštuonerių santuokos metų jos kantrybė išseko – Zara pabėgo nuo sutuoktinio ir netrukus sutiko kitą vyrą. Tada ji apsisprendė paprašyti skyrybų.
„Pasakiau jam, kad noriu skirtis. Nenoriu jo apgaudinėti. Šeimos nebeliko. Pasakiau, kad viskas, ko noriu – išsaugoti santykius su sūnumis“, - atvirauja moteris. Iš pradžių vyras sutiko, tačiau primygtinai reikalavo, kad jie grįžtų į savo gimtąją šalį ir viską paaiškintų ten likusiems savo šeimų nariams.
„Savo namuose jis surinko visą giminę. Netekau amo pamačiusi jo namuose šešias ar septynias dešimtis žmonių. Jo motina koneveikė mane pačiais bjauriausiais žodžiais. Mano sūnų akivaizdoje ji mane išvadino prostitute, - pasakoja Zara ir prisimena, kad tai sakydama, anyta rankose laikė du jos sūnus. - Ji man išrėkė: „Mano sūnus yra daktaras. Turėtumei vaikščioti iškėlusi galvą. Kas tu tokia, kad apgaudinėtum mano sūnų? Kas tu išvis tokia?“. Po to ji išrėžė: „Aš jais pasirūpinsiu, nes tu neverta būti motina“. Tuo metu mano sūnūs žiūrėjo į mane“.
Tuomet Zaros vyras paskelbė mirties nuosprendį jai ir paskambino kaimyniniame mieste gyvenančiam jos tėvui bei pareikalavo, kad šis už suterštą šeimos garbę nužudytų savo dukrą. Nelaimingosios sesuo įspėjo, kad ji nebandytų grįžti namo. Vis dėlto moteris ryžosi paskambinti tėvui, kad paskutinį kartą išgirstų jo balsą.
„Jis man kartojo: „Pasiilgau tavęs, noriu tave pamatyti“. Jis netgi neprasitarė, ką jam kalbėjo mano vyras, nes žinojo, kad aš pabėgčiau. Buvau persigandusi. Tėvas paragino grįžti namo, nes norėjo mane apginti“, - toliau prisimena Zara, nusprendusi paskutinį kartą susitikti su tėvu, nors ir suvokė, kad tai gali būti spąstai.
„Jaučiausi šiukšle. Tiesiog šiukšle! Norėjau mirti. Troškau tiesiog išnykti, nes nenorėjau, kad mano tėvas, brolis ar pusbrolis mane nužudytų. Mano sūnūs nešios mano gėdą, - sako Zara. - Tėvas motinai pasakė: „Problema ne ta, kad ji apgaudinėjo vyrą – žinau, ji to nedarė. Problema ta, kad ji užtraukė mums gėdą, kurios negalima nuplauti net krauju. Žinau, kad ji nekalta, bet mes vis tiek negalima nusiplauti šios gėdos“.
Zara sako, kad tėvas suvokė neturintis pasirinkimo: „Tėvas išvarė mane, nes žinojo, jog mano dėdės arba pusbroliai mane nužudys. Nebuvo kito pasirinkimo. Jis nenori atsikratyti manęs, jis tik nori atsikratyti gėdos, kurią dėl savo kvailumo, sąžiningai prisipažinusi vyrui apie meilę kitam, užtraukiau savo šeimai. Štai toks mano nusikaltimas“.
Taigi, tėvas išvarė ją iš namų ir išsiuntė atgal į Didžiąją Britaniją. Tuo metu Zaros vyras pateikė skyrybų dokumentus šariato teismui gimtajame poros mieste. Tai reiškia, kad be motinos sutikimo ir žinios, vaikai buvo atimti iš jos.
Sunku patikrinti, ar Zaros pasakojama istorija atitinka jos vyro versiją. CNN matė teismo dokumentus ir jos prašymą dėl prieglobsčio. Zaros atvejį nagrinėjantys Didžiosios Britanijos pagalbos moterims agentūros darbuotojai teigia nenorintys kontaktuoti su jos vyru, nes baiminasi, kad tai gali sukelti jo įniršį.
Zara paliko savo tėvynę prieš penkerius metus ir per visą tą laikę ten nesilankė. Jai išvykus, jos sesuo laiške maldavo niekada nebegrįžti. „Tai bus tavo kapas“, - įspėjo sesuo.
Moteris jau gavo leidimą gyventi Didžiojoje Britanijoje ir apsisprendė išsižadėti islamo. Šis sprendimas reiškia užtrenktas paskutines duris pas sūnus, kurie dabar jau paaugliai. Kai pastarąjį kartą su jais kalbėjosi, jie tvirtino nenorintys su ja turėti nieko bendro.
„Jie nenori girdėti mano balso. Tokie žodžiai kelia baisų skausmą. Jaučiausi taip, lyg išgyvenau dvejas skyrybas – su vyru ir sūnumis. Nepykstu ant jų. Tačiau nebežinau, ką daryti. Pavargau. Pavargau nuo kultūros ir religijos. Labai pavargau būti moterimi. Labai pavargau būti mama“, - savo dvasinės būsenos neslepia ji.
Vis dėlto, paklausta, ar tikisi kada nors pamatyti savo sūnus, ji atgyja: „Pagimdžiau juos ir esu motina. Neatsisakysiu savo, kaip motinos, teisės. Kovosi iki pabaigos. Jie didžiuosis manimi, o aš didžiuosiuosi jais. Esu tuo tikra“.
Zara tvirtina nejaučianti neapykantos savo vyrui ar jo giminaičiams, nors ir toliau baiminasi, kad dėl šeimai užtrauktos gėdos jie gali bandyti ją nužudyti. Į visus juos, kaip ir save, ji žiūri kaip į brutalios ir negailestingos tradicijos aukas. Tradicijos, kuri musulmonų lyderių tvirtinimu, islamui nebūdinga.