Valstybės išgyvena pakilimus ir nuosmukius, o šios kreivės skiriasi savo ilgiu ir nuolydžiu. Kinijai tai tęsėsi ilgai – daugiau nei tris dešimtmečius. Ši šalis ir toliau išliks ir, galbūt, klestės, tačiau Kinijos vystymosi era, kai maži atlyginimai leidžia užkariauti pasaulines rinkas, eina į pabaigą, nes paprasčiausiai yra kitos šalys su dar mažesniais darbo užmokesčiais ir kitais privalumais.
Kinijai teks elgtis kitaip nei dabar ir todėl kitos šalys yra pasiruošusios užimti jos vietą.
Šalių po Kinijos šešioliktukas
Iš tiesų, Kinijoje mažų atlyginimų ir didelio augimo era eina į pabaigą. Ją pakeis kitos šalys. Tarptautinė sistema atveria duris mažo darbo užmokesčio šalims, turinčioms tinkamą infrastruktūrą ir pakankamai tvarkos verslui daryti. Mažų atlyginimų šalys naudojasi galimybe ir lipa ant tarptautinės sistemos eskalatoriaus, o kartu su jomis ateina politikos bei verslo elitas bei vargšai, kuriems net ankstyvojo industrializmo brutalumas tampa palengvėjimu.
Vis dėlto atpažinti šias šalis nėra lengva. Prekybos statistika neužfiksuos šio pasikeitimo tol, kol jis nebus gerokai pasistūmėjęs. Kai kuriose šių šalių, tokiose kaip Vietnamas ir Indonezija, pokyčiai vyksta jau kelerius metus. Nors jos didžiuojasi modernesnėmis ekonomikomis nei, tarkim, Laosas ir Mianmaras (Birma), vis tiek jas galima priskirti vadinamajam Šalių po Kinijos šešioliktukui (angl. Post-China 16) – šešiolikai šalių, galinčių pakeisti Kiniją, kaip pigios ir į eksportą orientuotos ekonomikos centrą.
Nėra vienos šalies, kuri galėtų pakeisti Kiniją. Jos dydis stulbinantis. Tai reiškia, kad jos įpėdine taps ne viena, o kelios šalys, dauguma – esančios toje pačioje vystymosi stadijoje. Kartu paėmus, šiose šalyse iš viso gyvena daugiau nei vienas milijardas žmonių.
Svarbu pabrėžti, kad šio šešioliktuko identifikavimas nėra prognozė, teigia „Stratfor“. Šiame sąraše yra šalys, kuriose matome didelį pagyvėjimą tam tikrose pramonės šakose, ypač drabužių ir avalynės gamyboje bei mobiliųjų telefonų surinkime.
Pramonės šakų, kurias mes matome kaip ankstyvos stadijos ekonomikos augimo ženklus, sklaida jau vyksta. Be to, nėra jokių ypatingų trukdžių tolimesniam ekonomikos augimui, nors tik nedaugelis šių šalių galėtų pasigirti maža politine rizika ir dideliu stabilumu – ne labiau nei Kinija būtų galėjusi 1978-1980 metais. Taip pat reikėtų pažymėti, kad į sąrašą neįtrauktos šaly, kurios auga dėl energetikos ir naudingųjų iškasenų gavybos. Tokios šalys eina kitokiu vystymosi keliu. Minėtas šešioliktukas griežtai seka Kinijos pėdomis – tai mažų atlyginimų neišsivysčiusios šalys, turinčios galimybę dramatiškai auginti gamybos sektorių.
Daugiausia Kinijos pasekėjų – Afrikoje ir Azijoje
Naujasis aktyvumas susitelkęs Afrikoje, Azijoje ir kiek mažiau Lotynų Amerikoje. Pažvelgus į žemėlapį akivaizdu, kad didžioji šių šalių dalis priklauso Indijos vandenyno baseinui. Įdomiausias pavyzdys yra į pietus nuo Sacharos dykumos esančios Afrikos dalies rytiniame pakraštyje: Tanzanija, Kenija, Uganda ir Etiopija. Šri Lanka, Indonezija, Mianmaras ir Bangladešas yra tiesiogiai prie Indijos vandenyno. Indokiniškos šalys ir Filipinai nėra prie Indijos vandenyno, tačiau net nenorint pervertinti Indijos vandenyno lemiamos svarbos, jos yra netoliese. Bent jau galime pasakyti, kad yra du okeaniniai baseinai – Indijos vandenynas ir Pietų Kinijos jūra. Galbūt jums norėsis paskaityti Roberto D. Kaplano knygą „Monsoon“ apie šį regioną.
Kelios šešioliktuko šalys yra ir Lotynų Amerikoje. Tai Peru, Dominikos respublika, Nikaragva ir Meksika. Ypatingai reikia išskirti Meksiką. Teritorijos į šiaurę nuo Meksiko ir pietinės pasienio su JAV dalys pastaraisiais metais vystėsi labai intensyviai. Šiaip Meksika nebūtų įtraukta, tačiau sritys centrinėje ir pietinėje Meksikoje yra didelės, tankiai gyvenamos ir vis dar santykinai neišsivysčiusios. Ši teritorija apima Kampačės, Verakruso, Čiapaso ir Jukatano valstijas, kurių menkas išsivystymas atitinka minėtus kriterijus. Meksikos gebėjimui vystyti savo mažų atlyginimų regionus neiškyla tiek daug iššūkių, kurie tenka Kinijai tą patį darant su savo centrinėmis dalimis.
Visa tai turi būti vertinama atsižvelgiant į kontekstą. Vyksta ne vien augimo procesas. Mažiausiai tikėtina, kad visoms šioms šalims pavyks. Jos vis dar nepasiruošusios, su kai kuriomis išimtimis, pažangioms finansų rinkoms ar kiekybiniam modeliavimui. Jos patenka į procesą, kuris vyksta pasaulyje nuo aštuoniolikto amžiaus pabaigos – globalizmas ir industrializmas viename. Tai gali būti skausmingas procesas, kurį daugelis bandė sustabdyti. Jiems tai nepavyko ne dėl jų valdančiųjų klasių, kurios būtų praradusios daugiausia. Tai neįvyksta dėl tarptautinių korporacijų. Jos pasirodo vėliau. Tai vyksta dėl pelno siekiančių verteivų, mokančių susigyventi su nestabilumu ir korupcija. Tai taip pat vyksta dėl potencialių darbuotojų, norinčių pasinaudoti tuo, kas jiems atrodo puiki proga, o mums atrodo – neįsivaizduojama.
Ekonominio vystymosi parabolė diktuoja, kad tai, kas dar nepakilo – pakils ir galiausiai kris. Neatrodo, kad pramoninės revoliucijos pradėtą procesą būtų galima sustabdyti. Atrodo, kad atėjo metas pasikeitimams prie vairo.