Neįprastai aštri N. Pašiniano kritika Rusijos adresu dėl negebėjimo atlikti policininko vaidmens Kaukaze dar labiau sustiprina įspūdį, kad Kremliaus įtaka buvusioms sovietinėms respublikoms, Maskvos laikytoms kone nuosavu placdarmu, slopsta, o supervalstybės statusas, apie kurį buvo be atvangos kalbėta, jų akyse tampa abejotinu.
Jerevaną apėmęs nusivylimas gali nulemti reikšmingus pokyčius 2,8 mln. populiaciją turinčioje valstybėje, kuri po Sovietų Sąjungos griūties savų geležinkelių, energijos sektoriaus ir netgi sienų kontrolę iš esmės perdavė Rusijai. Kai 2020 m., per 44 dienas trukusį karinį konfliktą, pareikalavusį iš abiejų pusių tūkstančių žmonių aukų, Armėnija kovėsi su stipresnėmis, Turkijos remiamomis Azerbaidžano pajėgomis, ne kas nors kitas, o Rusijos taikdariai buvo pasiųsti prižiūrėti, kad būtų tinkamai vykdomas paliaubų susitarimas.
Dabar, kai visus savo pajėgumus Rusija sutelkė kovoms Ukrainoje, Jerevanas vis labiau nerimauja dėl Vladimiro Putino karių nusiteikimo ar net gebėjimo palaikyti taiką Kaukaze. Susirūpinimas tolydžio auga, nes su kiekviena diena auga ir grėsmė, kad gali vėl prasidėti kovos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl atskilusio anklavo Kalnų Karabache.
„Dėl įvykių Ukrainoje Rusijos pajėgumas pasikeitė“, – sakė N. Pašinianas ir pripažino, kad Maskva norėtų išvengti atitolimo tarp Azerbaidžano ir artimos jo sąjungininkės Turkijos, šalių, tapusių Kremliui strategiškai svarbesnėmis nuo karo Ukrainoje pradžios.
„Mūsų strategija, esant tokiai situacijai, turėtų sutapti su siekiu kuo labiau sumažinti savo priklausomybę nuo kitų, – pridūrė N. Pašinianas. – Norime, kad mūsų valstybė būtų nepriklausoma, suvereni, bet turime rasti būdą, kaip, galų gale, neatsidurti Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų konfliktų epicentre. Armėnija neturi tapti „marionete“. Šito neturi atsitikti.“
N. Pašinianas taip pat nurodė, kad išeitis kreiptis į didįjį gynėją – Armėnijos atveju – Rusiją, – kaskart įsiplieskus konfliktui, nebeatrodo patikima.
„Modelis, pagal kurį iškilus problemų su kaimynais turėtume kreiptis į kitus, kad mus apgintų – net nesvarbu, kas būtų tie kiti, – yra labai pažeidžiamas“, – konstatavo N. Pašinianas.
Didėjanti įtampa
Žlugus Sovietų Sąjungai, Kalnų Karabache, esančiame Azerbaidžano tarptautiniu mastu pripažintose ribose, bet kontroliuojamame tenai gyvenančių etninių armėnų, įvyko du karai, ir abiem atvejais Rusija įsikišo, kad užtikrintų regiono saugumą.
Visgi dabar ima atrodyti, kad Maskvos galios užtikrinti status quo pradėjo sekti.
„Pažeidimai sąlyčio linijos zonoje ir įsiveržimas į Kalnų Karabacho teritoriją rodo, kad saugumo padėtis smarkiai pakito“, – nurodė N. Pašinianas ir apkaltino Azerbaidžaną dėl humanitarinės krizės, prasidėjusios uždarius Lačino koridorių – vienintelį kelią, jungiantį Kalnų Karabachą su Armėnija, kurį, pagal 2020 m. sudarytų paliaubų sąlygas, buvo pavesta saugoti Maskvos atsiųstiems kariams.
Pagalbą teikiančios organizacijos nurodo, kad maisto bei degalų tiekimas blokuojamas jau kelis mėnesius, ir perspėja, kad regionui gresia badas. Azerbaidžano vyriausybė paragino Kalnų Karabache gyvenančius armėnus sudėti ginklus, priimti tiekimą iš Azerbaidžano ir sutikti su jam pavaldaus regiono statusu.
Tai buvo galima suprasti kaip aiškų ženklą, kad Rusija prisiimto vaidmens nebeatlieka, paaiškino N. Pašinianas.
„Už visa tai turėjo būti atsakingi Rusijos dislokuoti taikdariai, tačiau problemų mastas rodo, kad jie nesusidoroja su savo užduotimi“, – nurodė Armėnijos ministras pirmininkas.
„Visgi aš neteigiu, kad tuo atveju, jeigu Kalnų Karabache nebūtų buvę rusų taikdarių kontingento, situacija dabar būtų geresnė“, – pridūrė jis.
Nusivylimas, kylantis matant, kad Rusijos pajėgos nesugeba suteikti pagalbos, yra viena iš aplinkybių, dėl kurių gali pablogėti santykiai tarp Maskvos ir Jerevano.
Praėjusią savaitę Rusijos užsienio reikalų ministerija pranešė iškvietusi Armėnijos ambasadorių sudėtingam pokalbiui, kuriam ryžtis teko dėl keleto nedraugiškų veiksmų, tokių kaip pirmą kartą Jerevano priimtas sprendimas pasiųsti Ukrainai humanitarinę pagalbą ir N. Pašiniano žmonos Anos Hakobian oficialus vizitas Kyjive. Galima paminėti ir tai, kad Armėnija atšaukė savo atstovą iš Maskvos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO), kurios nare pati yra, o anksčiau yra apkaltinusi aljansą neveiksnumu reaguojant į pagalbos prašymą, pasiųstą po to, kai pernai rugsėjį Azerbaidžanas, kirsdamas sieną, pradėjo puolimą.
Negana to, šalis pasikvietė JAV karius ir savoje teritorijoje surengė bendras pratybas, tapusias vienu iš „Eagle Partner 2023“ etapų. Rusiją šitoks sprendimas labai papiktino.
Pasak antradienį su „Reuters“ bendravusio Anthony Brentono, buvusio Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Rusijoje, matydamos apgailėtinus Maskvos pasiekimus Ukrainoje, tokios valstybės kaip Armėnija, anksčiau pasitikėjusios Rusijos parama, pradėjo ieškoti kitų, patikimesnių gynėjų.
Tą patį antradienį sakydamas kalbą V. Putinas nurodė, kad Rusija nedaug ką gali padaryti Kalnų Karabache, kadangi kiek anksčiau šiais metais Armėnija pripažino tą regioną esant suverenia Azerbaidžano teritorija. Kalbėdamas su „Politico“ N. Pašinianas patvirtino tokią poziciją, tačiau nurodė, kad dabar tik nuo tarptautinės bendruomenės priklauso, ar bus išvengta etninio valymo tame regione.
Kaimyniniai santykiai
Pastarosiomis dienomis vykstančių susirėmimų kontekste prie bendros sienos dislokuotiems Azerbaidžano ir Armėnijos kariams paskelbta aukšto lygio parengtis, o ES stebėsenos misijos atstovai praneša apie padidėjusią įtampą ir kryžminę ugnį pasienio ruože. N. Pašinianas anaiptol nemano, kad eskalacijos scenarijų galima atmesti, bet jis nurodė, kad mobilizuotos pajėgos turi sugrįžti į savas bazes, be to, patikino, kad Armėnija yra pasirengusi taip pasielgti.
Armėnijos ministras pirmininkas pakartojo, kad pritaria deryboms, per kurias, tarpininkaujant JAV, ES ir Rusijai, galėtų būti tariamasi dėl taikos su Azerbaidžanu po ne vieną dešimtmetį trunkančio konflikto. Vykdant sutartį, sudarytą po karo, kilusio, kai paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje subyrėjo Sovietų Sąjunga, patruliavimas prie Armėnijos sienų tapo Maskvos atsiųstų karių užduotimi.
„Siekdami užsitikrinti ilgalaikį, pastovų valstybingumą, pirmiausia turime žengti labai rimtus žingsnius ir įdėti dideles pastangas, kad normalizuotume santykius su kaimynėmis“, – pasakė N. Pašinianas.
Nors pripažino, kad metas nustoti besąlygiškai kliautis senos sąjungininkės Rusijos parama, N. Pašinianas taip pat nurodė, kad iki tos akimirkos, kai Vakarų šalys bus vertinamos kaip galinčios pasiūlyti Armėnijai visą jai būtiną pagalbą, laukia dar ilgas kelias.
„Mūsų parneriai, ES ir JAV, palaiko mūsų pastangas įgyvendinant demokratines reformas, tačiau nepasakyčiau, kad ta parama ir ta pagalba yra pakankama, atitinkanti mūsų tikslus ir mūsų darbotvarkę“, – paaiškino N. Pašinianas.
