Šiapus tvoros – viena kariaujanti šalis, kitapus – priešas. Gatvės pavadinimas – Tautų draugystės. Miestelio gyventojai su nostalgija prisimena, kokios čia puotos buvo jaunystėje. Dabar čia patruliuoja pasieniečiai, po du ir po tris. Rusija pastatė tvorą pernai.
Pro langą – vaizdas į užsienį. Bet Valentinos Boldyrevos iš Ukrainai priklausančios Milovės tai nedžiugina.
Dieną ir naktį langai mato spygliuotą vielą, kaip kalėjime. Už spygliuotos vielos – užsienietė iš Rusijai priklausančio Čertkovo. Sesuo.
„Va, sesuo išeina, kaip bendrausime per vielą? Neleidžia priartėti prie vielos, perduoti nors kąsnelį bandelės ar ką nors. Net per laidotuves. Neleidžia prieiti“, – sakė Milovės gyventoja V. Boldyreva.
„Net kalbėtis neleidžia! Perdavei raugintų agurkų stiklainį – ir bauda“, – pasakojo Čertkovo gyventoja Raisa Jakovleva.
Anksčiau pasieniečiai žiūrėdavo pro pirštus, net kai žmonės eidavo vieni pas kitus. Nes prieš 4 metus, Rusijai pradėjus karą, jos piliečius Ukraina pradėjo įleisti tik su užsienio pasais. O kas juos čia turės, provincijoje už pustrečio šimto kilometrų nuo Rostovo? Bet dabar – jokios saviveiklos, viskas griežtai.
Sovietinė tautų draugystė buvo tokia, kad žmonės prisimena tik 7 klasėje sužinoję, jog pusė jų miestelio Ukrainoje, kita pusė Rusijoje. Ir dabar kalbėti ukrainietiškai ar rusiškai čia – patogumo reikalas, o ne politinis pareiškimas, kaip kitur. Čia Luhansko sritis, bet iki fronto linijos – pora valandų kelio.
„Vietos gyventojai iš pradžių buvo nepatenkinti. Bet, kaip žinote, gyvenvietėje yra tų, kurie remia, ir supranta, kad tai valstybės siena, ir ją reikia saugoti. O apie tokią sieną kaip Tautų draugystės gatvėje – kai ji pasirodė, saugoti valstybės sieną tapo lengviau“, – pasakojo Luhansko srities pasienio tarnybos vado pavaduotojas Ruslanas Grehas.
Turgus Ukrainos pusėje pustuštis. Netgi tie, kas galėtų atvykti iš Rusijos, vengia – girdėję gandų, kad Ukrainos pareigūnai arba neįleidžia, arba deportuoja.
„Pas mus Čertkovas vaikščiojo, žmonės iš Čertkovo. Kiek užpirkdavome, visada viską parduodavome. Iš to juk gyvename. O dabar – nebeįmanoma, pirkėjų nėra“, – kalbėjo Milovės gyventoja Liuba Kornejenko.
Beveik nėra miestelyje šeimų, neperkirstų sienos. Kas iš Rusijos kadaise nutekėjo į Ukrainą ir dabar bijo, kad giminių neįleis net į laidotuves. Kas turi senstančius tėvus kitapus sienos ir nebegali prižiūrėti. Kas vienus savo vaikus turi lankyti vienoje šalyje, kitus – kitoje.
Pasienio perėja pratinasi prie ramybės. Kur iki karo driekėsi kilometrinės eilės, dabar – vienas kitas automobilis.
„Kas ten dirbo Čertkove, čertkoviečiai dirbo Milovėje, taip ir gyvenome. O dabar, matai, tvorą pastatė. Pusę Tautų draugystės gatvės rusai spygliuota viela atitvėrė ir viskas... Nežinau. Maži mes nykštukai, supranti“, – sakė Milovės gyventojas Anatolijus Filipejus.
Pakeliui į Rusijos postą, niekieno žemėje, jis pravažiuos nušiurusį sovietinį transparantą „Teklesti šimtmečius amžina rusų ir ukrainiečių tautų draugystė!“.