Anot pranešimo laikraštyje „The Sun“, G. Williamsonas teigė: „Be Tolimosios Šiaurės ir Arkties, mes turime būti pasirengę ir turime parodyti, kad esame pasirengę spręsti grėsmes, kai jos iškils“.
„Su didžiausia pagarba sąjungininkams britams tenka pripažinti, kad laikinas kelių šimtų karių dislokavimas bendroms Didžiosios Britanijos ir Norvegijos karinėms pratyboms tokių tikslų nepasieks. Tai niekaip nesustabdys Rusijos prezidento Vladimiro Putino bandymų karine jėga kontroliuoti didžiules Arkties platybes bei po jomis glūdinčius naftos bei dujų išteklius. Arktyje, JAV Geologijos tarnybos duomenimis, yra apie 20 proc. dar nepanaudotų gamtinių išteklių, kurių vertė gali siekti 20 trln. dolerių“, – „The Washington Times“ rašo Jedas Babbinas.
2002 metais Rusija vienai Jungtinių Tautų (JT) komisijai pareiškė pretenduojanti į didelę dalį Arkties regiono. Jos pretenzija buvo atmesta. 2007 metais viena Rusijos povandeninio laivo įgula 4200 m gylyje iš karto po Šiaurės ašigaliu įsmeigė Rusijos vėliavą. Tuomet Kanados užsienio reikalų ministras Peteris MacKay sušnarpštė: „Dabar ne XV amžius. Negalima tiesiog keliauti aplink pasaulį, smaigstyti vėliavas ir sakyti: „Tai mūsų teritorija“. V. Putinas akivaizdžiai nepritaria P. MacKay požiūriui.
2015 metais Rusija Jungtinėse Tautose atnaujino savo pretenzijas, įtraukdama maždaug 120 tūkst. kvadratinių kilometrų Arkties teritorijos. JT komisija, nagrinėjanti tokias pretenzijas, savo nuosprendžio dar nepaskelbė.
Pagal JT Jūrų teisės konvenciją – sutartį, kurios Jungtinės Valstijos niekada neratifikavo, valstybės gali pareikšti išskirtines ekonomines teises į maždaug 320 km teritorijos nuo jų krantų. Rusija tvirtina, kad Lomonosovo gūbrio ir Mendelejevo gūbrio sritys yra jos žemyninio šelfo tąsa, besitęsianti 560 km nuo jos krantų.
Danija yra pareiškusi pretenzijas į panašaus dydžio Arkties teritoriją. Į Arktį teisėtai gali pretenduoti ir Kanada, Norvegija bei Jungtinės Valstijos.
Kad akcentuotų Rusijos pretenzijas, 2017 metų kovą V. Putinas apsilankė Prano Juozapo Žemėje – salyne už Poliarinio rato, kur Rusija stato – ir jau beveik baigė statyti – virtinę karinių bazių, įskaitant kilimo bei tūpimo takus kariniams lėktuvams. Lankydamasis tame salyne V. Putinas sakė: „Šiame regione yra susitelkę gamtiniai ištekliai, kurie Rusijos ekonomikai turi pirmaeilės svarbos“. V. Putino bandymai karinės okupacijos priemonėmis perimti ir išsaugoti šių išteklių kontrolę yra pernelyg akivaizdūs, kad būtų klaidingai suprasti.
Nuo tada, kai „The Washington Times“ prieš 11 mėnesių iškėlė Rusijos ekspansijos į Arktį problemą, Nei Baltieji rūmai, nei Pentagonas neišreiškė jokios reakcijos. Kongresinis mąstymas – jei toks egzistuoja – prieštarauja bet kokiai Amerikos įtakos sklaidai Arktyje. Ir viskas dėl ledlaužių.
Arktyje gali skraidyti lėktuvai, bet oro sąlygos dažnai neleidžia jiems to padaryti. Taigi žmonės ir daugybė įrangos turi būti gabenami laivais.
Ledlaužio varikliai laivo priekį stumia virš ledo, o laivas savo svoriu suskaldo ledą ir taip po truputį padaro kelią laivui. Nors vasaros mėnesiais Arktyje pakylanti temperatūra atveria naujus laivybos kanalus, iš esmės visus metus operacijos Arktyje priklauso nuo ledlaužių.
JAV pakrantės apsauga turi tik vieną sunkųjį ledlaužį – „Polar Star“, kuriam yra jau 40 metų. Rusai turi 41 tokios paskirties laivą (kai kurie iš jų yra atominiai) ir stato dar mažiausiai aštuonis naujus ledlaužius. Pakrantės apsaugos prašymai skirti lėšų antrojo sunkiasvorio ledlaužio statyboms paskęsta tarp Kongreso rietenų dėl tokių Baltųjų rūmų prioritetų kaip JAV ir Meksikos sienos statybos finansavimo.
Amerikiečiai neaplenks rusų lenktynėse dėl ledlaužių statybų. Jei minėta JT komisija nepatenkins 2015 metų Rusijos pretenzijų į Arktį, Rusija tai ignoruos. Taigi amerikiečių atsakas turi būti tiek tiesioginis, tiek asimetriškas.
Visų pirma, bendros Didžiosios Britanijos ir Norvegijos karinės pratybos turėtų tapti kasmetiniu renginiu, kuriame dalyvautų gausios JAV karių, orlaivių ir laivų pajėgos. Kad palaikytų tokias pastangas, Pentagonas turėtų skubiai pasirašyti kontraktus dėl karinių priemonių, galinčių tarnauti ekstremaliomis Arkties oro sąlygomis, kūrimo ir gamybos (pradedant šautuvais ir baigiant kompiuteriais bei automobiliais).
Amerikiečių asimetriškas atsakas turėtų būti nukreiptas prieš vis dažniau V. Putino naudojamą hibridinio karo taktiką, kuria destabilizuojamos Europos šalių vyriausybės, ir silpną Rusijos ekonomiką, įsitikinęs J. Babbinas.
Pavyzdžiui, Lenkija trokšta, kad jos teritorijoje būtų įkurta nuolatinė JAV karinė bazė. Amerikiečiai turėtų ją įkurti ir aprūpinti ją geriausiomis priešraketinėmis sistemomis, kurias V. Putinas suvoktų kaip grėsmę. JAV prezidentas Donaldas Trumpas suteikė Ukrainai karinę paramą, kurios neužtikrino buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. Šią paramą reikėtų praplėsti, įtraukiant šarvuočius ir priešlėktuvinių raketų baterijas.
„Rusija žino, kad mūsų balistinių raketų gynyba nėra tobula. Jeigu mes į kosmosą iškeltume priešraketinę sistemą – modernizuotą 9-ojo dešimtmečio „Brilliant Pebbles“ variantą, Rusija būtų priversta išleisti šimtus milijardų rublių, kad sukurtų priemonę jai įveikti. Tai tik keli iš daugelio turimų variantų, kaip būtų galima pagerinti mūsų nacionalinį saugumą ir tuo pačiu susilpninti Rusijos ekspansionizmą bei agresiją Arktyje, Artimuosiuose Rytuose ir kitur. Galimų kelių yra kur kas daugiau ir mes juos visus turėtume įgyvendinti“, – rašo J. Babbinas.
Jedas Babbinas, George`o W. Busho administracijos gynybos sekretoriaus pavaduotojas, yra knygos „In the Words of Our Enemies“ („Mūsų priešų žodžiais“) autorius.