Abejojančiųjų sąrašo viršuje – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Savo nuomonę apie SSRS žlugimą jis išsakė 2005 m. Pasak jo, tai buvo viena didžiausių dvidešimtojo amžiaus geopolitinių katastrofų. O Vakaruose yra manančių, kad iš imperijos griuvėsių atsiradusios naujos valstybės – visų pirma Ukraina ir Baltijos šalys – yra pagrindinė Rusijos priešiškumo ir revanšizmo, kilusio po Šaltojo karo pabaigos, priežastis.
Šios abejonės labai kontrastuoja su nuostata, kuri ilgai vyravo po komunizmo žlugimo Europoje 1989–1991 m. Buvo plačiai sutariama, kad Šaltojo karo pabaiga ženklino ne tik Rytų ir Vidurio Europos išsivadavimą, bet ir liberalių idėjų triumfą.
Tačiau SSRS žlugimą galima vertinti ir kaip nacionalizmo pergalę, rašo politologas. Nacionalistinio smurto baimė lėmė tuometinio JAV prezidento George`o Busho ir Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio pastangas padėti paskutiniajam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui išsaugoti Sovietų Sąjungos vienybę, nors ir leidus Baltijos šalims atsiskirti. Jie to nesugebėjo padaryti ir vėliau ėmė savintis nuopelnus už visišką Sovietų imperijos demontavimą.
Iš tiesų, Belovežo susitarimais, kuriais buvo įteisintas SSRS subyrėjimas, tiesiog buvo užbaigtas Sovietų Sąjungos likvidavimo procesas, prasidėjęs 1989 m. Skirtumai tarp Varšuvos bloko šalių ir sovietinių respublikų buvo dideli, tačiau vienas panašumas buvo lemiamas – visose šiose šalyse komunistinę sistemą Kremlius įvedė per prievartą. SSRS galėjo išlikti, jei Rusija būtų išsaugojusi imperijos kontrolę, o tai buvo įmanoma, tik jei M. Gorbačiovas būtų panaudojęs jėgą.
Daugelis Vakarų strategų ir mokslininkų savo vertinimus pagrindė klaidinga prielaida, esą Sovietų Sąjunga taip pat galėjo tapti laisva, jei jos pavadinimas būtų tinkamai pakoreguotas ir jei būtų parengta tinkama Konstitucija. Bet tai buvo neįmanoma. SSRS sudariusių tautų istorija iki tol, kai jas pavergė Rusija, buvo labai skirtinga. Be to, pagal Sovietų sistemos nacionalinę politiką buvo įtvirtinta jų, kaip atskirų politinių darinių, tapatybė. Po SSRS žlugimo nacionalinių respublikų socialiniai ir politiniai prioritetai labai išsiskyrė, rašo Tbilisyje įsikūrusio tyrimų instituto vadovas. Sunku įsivaizduoti net iš dalies laisvą politinę erdvę, kurioje tautos būtų galėjusios gyventi kartu.
Žinoma, kai kurioms iš naujų nepriklausomų valstybių sunkiai sekasi kurti demokratines institucijas ir gyvybingą ekonomiką. Ir nieko nestebina tai, kad keliose buvusiose sovietinėse respublikose įsivyravo tikra diktatūra, rašo G. Nodia.
Jis pabrėžia, kad Sovietų Sąjungos suirimą reikia vertinti teigiamai, nes tai suteikė galimybę siekti pažangos didelėje teritorijoje, kurią anksčiau kontroliavo SSRS. Tačiau tuo verta džiaugtis dar ir dėl to, kad Sovietų Sąjungos likvidavimas įvyko taip palyginti sklandžiai ir taikingai.
Nepaisant taikaus ir tvarkingo likvidavimo, Sovietų Sąjunga vis dar galutinai nenumirė, perspėja G. Nodia. Kartėlis dėl to, kad Rusija prarado kaimyninių šalių kontrolę, tapo V. Putino vidaus ir užsienio politikos pagrindu. Jo įsakymu įvykdyta invazija į Gruziją 2008 m. ir Ukrainą 2014 m. laikinai padėjo atgaivinti rusų nacionalinės didybės jausmą. Tačiau agresyvus V. Putino elgesys kartu sukėlė ir kaimyninių šalių baimę, taip pat tarptautinės bendruomenės susirūpinimą ir sąmyšį.
Dar neaišku, kokius kitus politinius projektus V. Putinas sieks įgyvendinti, kad atkurtų prarastą Rusijos didybę. Tačiau, kad ir ko jis imtųsi, po Belovežo susitarimų susiformavo nauja realybė, kurią vargu ar įmanoma pakeisti. Dauguma buvusios Sovietų Sąjungos respublikų nepasinaudojo per pastaruosius 25 metus atsivėrusiomis galimybėmis. Tačiau dabar jos jau priprato būti savo likimo šeimininkėmis. V. Putinui greičiausiai niekaip nepavyks to pakeisti.