Petro Porošenka nusprendė atsisakyti išeities iš aklavietės neturinčių diplomatinių žaidimų, kuriems iššvaistytas laikas galėjo pirma laiko nutraukti jo legislatūrą. Anksčiau ar vėliau karas – neišvengiamas: krizė Ukrainos pietryčiuose paprasčiausiai neturi taikaus sprendimo, svetainėje glavcom.ua rašo Tatjana Stanovaja.
Užvakar iš Kijevo plaukė prieštaringos žinios. Anot Ukrainos žiniasklaidos, P. Porošenka neva nusprendęs pereiti prie plano B ir konstatavęs, kad paliaubos bei derybos nedavė jokio rezultato, todėl Ukrainos valdžia Donecko ir Luhansko srityse įvedanti karinę padėtį bei pradedanti aktyvius antiteroristinius veiksmus.
Tuomet sekė ilgas keturšalis P. Porošenkos, Vladimiro Putino, Angelos Merkel ir Francois Hollande pokalbis telefonu. Veikiausiai būtent jo metu Rusija kartu su Vokietija pamėgino įtikinti P. Porošenką pratęsti paliaubas. Iš visko sprendžiant, A. Merkel ir V. Putinui pavyko pasiekti savo tikslą, tačiau tik trumpam laikui. Tai liudijo ir Prancūzijos bei Rusijos prezidentų pranešimai spaudai. Anot Paryžiaus versijos, buvo nuspręsta parengti susitarimą dėl ugnies nutraukimo tarp Kijevo ir separatistų, Ukrainos bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) jėgomis atkurti Ukrainos – Rusijos sienos kontrolę, paleisti įkaitus ir pradėti konkrečias derybas (veikiausiai galvoje buvo turimas rytinių regionų statusas). Kremliaus pranešimas nebuvo toks detalus, bet tokio paties taikaus tono. Tiktai Kijevas viską traktavo savaip. P. Porošenkos spaudos tarnyba, nė žodeliu neužsiminusi apie paliaubų pratęsimą, nurodė tik tiek, kad „pašnekovai vieningai sutarė dėl būtinybės artimiausiu metu organizuoti kontaktinės grupės konsultacijas“, kaip įgyvendinti Prancūzijos prezidento pranešime išdėstytus susitarimus.
Kitaip tariant, jokių pažadų pratęsti paliaubas P. Porošenka nedavė. Vienok negalima atmesti galimybės, kad V. Putinui galėjo susidaryti tokia iliuzija. Priešingu atveju, kaip paaiškinti tą faktą, kad Rusija pradėjo aktyviai veikti būtent pagal F. Hollande aprašytą planą? Donecko liaudies respublikos pirmasis vicepremjeras Andrejus Purginas pareiškė, kad liaudies pasipriešinimo būriai jau liepos 1-ąją yra pasirengę atnaujinti derybas, o V. Putinas P. Porošenkai pasiūlė pasienio punktuose iš Rusijos pusės įkurdinti ESBO stebėtojus bei Ukrainos valstybinės pasienio apsaugos tarnybos atstovus (tai daugelis „Novorosijos“ šalininkų suprato kaip tikrą išdavystę). Vargu ar ir pats Prancūzijos prezidentas būtų publikavęs taikaus plano detales, žinodamas kad P. Porošenka pasiryžęs pratęsti ATO.
Pirmoji priežastis, kodėl paliaubų nebuvo galima pratęsti: V. Putinas apsiriko, tikėdamasis, kad su Vokietijos parama įtrauks Kijevą į ilgą, klampų ir neabejotinai pralaimėjimu pasibaigsiantį „dialogą“ be kažkokių neigiamų pasekmių pačiam sau. Atsitraukti neatsitraukiant – štai koks buvo „gudrusis“ Kremliaus planas. V. Putinas manė, kad jis tokiu būdu apsaugos savo šalį nuo sankcijų ir išsaugos „rytinį projektą“, pagal kurį „Novorosija“ Ukrainos viduje būtų virtusi „antikijeviška Rusija“. Tačiau V. Putinas neįvertino A. Merkel faktoriaus: ji prisiėmė konkrečią atsakomybę už Rusijos lyderio veiksmus deeskaluojant padėtį Ukrainos rytuose. Iš Rusijos buvo laukiama, kad ši išves savo „savanorius“ ir atsisakys „Novorosijos“ projekto. Argi V. Putinas galėjo sau tai lesti? Žinoma, ne. Galiausiai, kai paliaubų terminas baigėsi, V. Putinas savo pareigų nebuvo įvykdęs, todėl A. Merkel pasitraukė iš žaidimo. Kaip pareiškė JAV Valstybės departamento atstovė spaudai Jen Psaki, prorusiški separatistai toliau puola Ukrainos pajėgas, o Rusija iki galo neatitraukė nuo sienos savo karių. Dmitrijaus Peskovo raginimais neperdėti Rusijos įtakos savigynos būriams Ukrainos rytuose niekas netiki, kaip ir V. Putino tikinimais, jos Rusija nėra šio konflikto šalis. Kaip per interviu pareiškė Glebas Pavlovskis, kažkas turi užmokėti už pasitraukimą iš karo. Manė, kad V. Putinas, o šis atsisakė.
Antroji priežastis: Vokietijos, kaip tarptautinės tarpininkės, nesėkmė. JAV ir Vokietija Ukrainos krizės atžvilgiu turi skirtingus interesus ir atlieka skirtingus vaidmenis. JAV kaip Rusija, nori to Vasltybės departamentas, ar ne, taip pat yra viena iš konflikto šalių ir aktyviai kišasi į situaciją iš Kijevo pusės. Vokietija stengėsi atlikti tarpininkės vaidmenį ir patyrė nesėkmę. Esant tokiai padėčiai, A. Merkel atsisako iniciatyvos ir į pirmą planą iškyla JAV su visiškai konkrečia nuostata, kad ATO turi būti tęsiama iki galo. Stirpiausios pasaulio valstybės – Rusija ir JAV – be kompromisų trokšta pergalės ir puoselėja dideles viltis.
Trečia priežastis: Maidanas. Viktorą Janukovyčių nuvertė ne Arsenijus Jaceniukas su Oleksandru Turčynovu ir juo labiau ne P. Porošenka su Vitalijumi Klyčko. Visa ši kompanija neišgelbės naujosios Ukrainos valdžios nuo eilinės revoliucijos, jeigu pernelyg nutols nuo Maidano prioritetų. P. Porošenkai stiprų spaudimą daro gatvė ir radikalūs lyderiai. Maidanas reikalauja įvesti karinę padėtį. Prie protestuojančiųjų Kijevo centre prisijungė ir kariškiai: savanoriškų batalionų „Donbas“, „Dnepr“ ir „Aidar“ atstovai. Maidanas toliau lieka galingiausiu Ukrainos vidaus politikos faktoriumi ir kol kas nepasiduoda jokiems kontrolės instrumentams. O dabar įsivaizduokite: iš vienos pusės – po langais susitelkusi revoliucinė jėga, neseniai nuvertusi V. Janukovyčių ir kelianti savo ultimatumus tęsti karą, taip pat ATO palaikančios Jungtinės Valstijos, o iš kitos – aiškiai savo pozicijas apleidžiantis V. Putinas, priremtas prie sienos savo paties prarastos galimybės tiesiogiai įvesti Rusijos pajėgas.
Ketvirta priežastis: šalių nesugebėjimas susikalbėti. Kijevui reikia susigrąžinti pietryčių kontrolę, - separatistams – išsaugoti savąją. Nėra tokio scenarijaus, kuris padėtų abiems pusėms rasti bendrą susitarimą ir sukurtų rytiniuose regionuose valdymo modelį, galintį garantuoti taiką. Tai daugiau ar mažiau pateisintų separatistų veiksmus, kuriuos pusė Ukrainos laiko teroristais. Pats separatizmas Ukrainoje gyvuoja savu ritmu, kaip jaunas organizmas, pasirengęs maištauti. Taigi teisus ir V. Putinas, sakydamas, kad Rusija negali nurodinėti separatistams. Daugiausia, ką gali padaryti Kremlius, tai nutraukti bet kokio pobūdžio paramą. Tai neišvengiamai baigtųsi karu tarp separatistų ir V. Putino. Tai reikštų jau ne tik „Novorosijos“ atsisakymą, bet ir visos Ukrainos atsisakymą ir būtų didžiausia Rusijos netektis nuo Sovietų sąjungos žlugimo.
Penktoji priežastis: šalių nesugebėjimas vykdyti savo įsipareigojimų. Paliaubos buvo, o taikos – ne. Šaudė tiek ukrainiečių pajėgos, tiek separatistai. Kijevo ir separatistų dialogas turi tik vienintelį tikslą – išlošti laiko. P. Porošenka, sprendžiant iš visko, ilgiau delsti nebegali: arba jis nukreipia pabūklo vamzdį į rytų pusę, arba kito pabūklo vamzdis atsisuks į jo pusę.
Visa tai reiškia, kad karas bus. Tiek Rusija, tiek pats V. Putinas liko labai diskomfortiškoje padėtyje. Pernelyg daug buvo įdėta į taikų procesą, ir ne tik jėgų. Prie dialogo altoriaus buvo paguldytas „Novorosijos“ projektas. V. Putinas jau buvo pasirengęs daliai visuomenės tapti išdaviku. Ir visa tai buvo daroma dėl vieno tikslo: minimalaus šanso įšaldyti padėtį ir išsaugoti Rusijai separatistinį kabliuką, ant kurio V. Putinui taip norėjosi pakabinti Ukrainą. Nutrūko. Dabar Rusijos prezidento galimybių koridorius dar siauresnis. Visa padėtis grįžo į gegužės pradžią, kai Rusija, gresiant dar griežtesnėms sankcijoms, sutiko vykdyti „kelio gairių“ planą ir jau tada atsisakė daug idėjų: prezidento rinkimų nepripažinimo ir federalizacijos idėjos. Tačiau kur judėti toliau?
Tačiau net tie, kas pastarosiomis savaitėmis derėjosi su P. Porošenka, pasiduoti neketina. Juk jie turi argumentą: sėkme pasibaigsianti antiteroristinė operacija iš dalies panaikins V. Putino atsakomybę už morališkai ir politiškai sunkų sprendimą atsisakyti Novorosijos. Juk visada tai lengviau daryti priešo rankomis.
