Jeigu skaitote Rusijos spaudą, gali susidaryti nuomonė, kad visas šias teritorijas nuo Ukrainos apgynė vienas vienintelis separatistas Arsenijus Pavlovas, pravarde Motorola.
Na, ne vienas – kartu su jo klausiusiais „Sparta“ batalionio separatistais. Nors ir patyrusi didelių nuostolių, ši grupuotė išlieka didžiausia, geriausiai organizuota, labiausiai patyrusi ir geriausiai ginkluota grupuotė iš visų, veikiančių Rytų Ukrainoje.
Šiandien Motorola labai įtakingas ir gerbiamas – tiek kaip kovotojas, tiek kaip separatistų valdžios veikėjas. Vietos gyventojai jį garbina kaip tikrą karo didvyrį.
Tiesą sakant, šis superherojus – Rusijos žiniasklaidos kūrinys, paprastas žmogus, kurį žurnalistai ir viešųjų ryšių specialistai pavertė beveik antžmogiu.
Kaip eilinis žmogelis Arsenijus Pavlovas atsidūrė Donbase ir kodėl taip išgarsėjo?
Įdomu tai, kad apie paslaptingąjį Motorolą visi pradėjo kalbėti po to, kai Rusijos specialiosios pajėgos pradėjo šalinti ar perdislokuoti pirmąją separatistų lyderių kartą. Jie pradėjo mįslingai dingti taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.
Panašu, kad jų vadovai Kremliuje nusprendė, kad šios marionetės savo darbus jau nuveikė, tad tapo paprasčiausiai nebereikalingos.
Motorola buvo Igorio Strelkovo Girkino pavaldinys, jis tvirtina niekada neturėjęs jokių politinių ambicijų. Tvirtina, kad Ukrainoje jo tikslas buvo vienas vienintelis – „apginti ir apsaugoti vietos žmones nuo ukrainiečių vykdomo „genocido“, be to, jis teigia, kad Donbaso regionas – teisėta Rusijos pasaulio dalis“.
Separatisto buvo paprašyta papasakoti apie save. Koks žmogus slepiasi po Motorolos pravarde?
„Mano vardas Arsenijus Pavlovas. Gimiau Komijos Respublikoje, Uchtoje – pačioje Rusijos gilumoje. 1982 metų vasario 2 dieną. Tėvai mirė, kai buvau penkiolikos, užaugino močiutė. Mokytis nesisekė, todėl pašaukė į armiją. Šiandien „Donecko liaudies respublikoje“ vadovauju specialiųjų pajėgų batalionui „Sparta“.
– Kodėl Motorola?
– Ketverius metus buvau telefoninio ryšio monteris, dirbau su „Motorolos“ įranga, todėl ir prilipo tokia pravardė. Galutinai prigijo per antiteroristinę operaciją Čečėnijoje.
– Kaip atsidūrėte Donbase?
– Ką turite omenyje, klausdami, kaip? (juokiasi). Įsėdau į traukinį ir atvažiavau.
– Kodėl nusprendėte atvažiuoti?
– Kai tie fašistai Maidane pareiškė, kad už kiekvieną prarastą saviškį nužudys dešimt rusų, nusprendžiau, kad užteks per televizorių stebėti, kas vyksta, reikia imtis veiksmų – vyksiu ten ir pasistengsiu, kad situacija pasikeistų.
– Minėjote Čečėnijos karą. Ar įžvelgiate skirtumą įvykių, kurie ten vyko XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje, ir to, kas dabar vyksta čia?
– Bet juk kalbame apie Ukrainos teritoriją, tai visuotinai pripažįstamas faktas.
– Ukrainiečiai ramiai sau gyvena Rusijoje, ir niekas nesistengia jų išnaikinti, o jie nori rusus išnaikinti. Štai kodėl vietos žmonės referendume nusprendė gyventi nepriklausomai nuo fašistinės Ukrainos. Tai jau nebe Ukraina, tai „Donecko liaudies respublika“ – liaudies, kuri pati išsirinko sau valdžią.
– Koks jūsų galutinis tikslas?
– Mes jau kontroliuojame 40 proc. Ukrainos teritorijos, kovosime tol, kol atsikratysime visų iki vieno Ukrainos okupantų. Išteklių ir ambicijų pasiekti šį tikslą turime daugiau nei pakankamai.
– Sakydami išteklių turite omenyje Rusijos karius ir ginkluotę?
– Rusija mums nepadeda nei kariais, nei ginkluote. Visi čia esantys rusai – savanoriai. Tai, ką jūs girdėjote, tėra informacinio karo, kurį kariauja Ukraina ir Vakarai, rezultatas. Jeigu mums talkintų Rusijos reguliarūs kariai, jau būtumėme Kijeve, karas nebūtų taip užsitęsęs, būtų mažiau civilių aukų.
Dabar Rusija yra vienintelė valstybė visame pasaulyje, besiėmusi veiksmų, kad apgintų Donbaso vaikus, moteris ir pagyvenusius žmones. Tai vienintelė valstybė, aprūpinanti taikius žmones humanitarine pagalba. Vakarų, kurie remia Ukrainos valdžią, retorikoje apie tokius žmones neužsimenama nė žodeliu – jie kalba tik apie pinigus, teritoriją ir galią. Jų politika tuo ir apsiriboja. Jiems nerūpi ten gyvenančių žmonių gyvybės, o mums – rūpi.
– Atsidūrėte Europos Sąjungos juodajame sąraše. Kaip galėtume tai pakomentuoti?
– Užsienyje neturiu nė vienos sąskaitos, neplanuoju vykti į Europos Sąjungos šalis, todėl jų sankcijos beprasmės ir pritaikytos ne laiku ir ne vietoje.
– Kiek dar truks kariniai veiksmai Donbase?
– Karas tęsis dar ilgai, labai ilgai. Galbūt penkerius metus ar dar ilgiau, tačiau galiausiai baigsis mūsų pergale, nes mūsų pusėje tiesa. Dievas su mumis.
– Kaip manote, kur bus nubrėžta siena? Planuojate perimti visos Ukrainos kontrolę?
– Negaliu komentuoti. Mūsų likimą lemia žmonių valia, nesame ukropai, niekieno neverčiame nieko daryti. Kaip turėtų atrodytų šalis, spręs patys žmonės.
– Ką ketinate veikti po karo? Ar mokate dar ką nors, ne tik kariauti?
– Dirbsiu gelbėtoju (juokiasi). Juokauju, nedirbsiu. Po karo auginsiu vaikus, turiu šešis sūnus ir dukrą.
Štai ir baigėsi interviu.
Prireikė šiek tiek laiko, kol pavyko išsiaiškinti, ką Motorola veikė prieš atvykdamas į Donbasą. Pats jis jokios informacijos šiuo klausimu nesuteikė. Padedami kolegų iš Rusijos, žurnalistai sugebėjo šį bei tą sužinoti.
Pasirodo, Motorola pastaruosius kelerius metus gyveno Rostove netoliese sienos su Ukraina, dirbo automobilių plovykloje. Vyras turėjo rimtų nemalonumų su Rostovo policija – kartą, kaip reikiant padauginęs alkoholio, nusprendė pasivažinėti iš tos pačios plovyklos pasiskolinta mašina.
Jam teko rinktis – arba vykti į Donbasą, ar sėsti kalėjimą. Jis pasirinko pastarąjį variantą. Tiesą sakant, visi pasakojimai apie tariamus jo nuotykius ir pergales tėra laužti iš piršto. Separatistų lyderis Motorola – specialiųjų pajėgų prekės ženklas.
Šiandien Motorola Donecke už 2500 grivinų (apie 97 Eur) per mėnesį nuomojasi butą, važinėja Rusijos politiko Vladimiro Putino jam dovanota „Lada Niva“.
Prieš pat pasirodant šiam interviu, Ukrainos žiniasklaida paskelbė, kad Motorolą nušovė Ukrainos snaiperis. Žurnalistai susisiekė su jo žmona Jelena, nes patys separatistų lyderiai tokios informacijos nekomentuoja. Moteris pareiškė, kad gandai apie jos vyro mirtį – Ukrainos žiniasklaidos pramanai, esą tai jau ne pirmas kartas, kai skelbiama tokia informacija. Kiitą dieną Motorola, gyvas ir sveikas, dalyvavo susitikime.
