Kartu su grupe kinų mokslininkų jie turėjo parengti bendrą ataskaitą apie viruso prigimtį ir apie jo plitimą labiausiai apgyvendintoje pasaulio šalyje. Pirmąją kelionės dieną grupės nariai ne kinai susirinko aptarti savo vadinamųjų įgaliojimų – temų: ketino surinkti daugiau informacijos lankydamiesi ligoninėse ir mokslinių tyrimų institucijose.

Tai buvo vasario 16-oji, praėjus daugiau nei savaitei po to, kai Uhano gydytojas, kuris sulaukė griežto papeikimo ir kaltinimų iš vietos pareigūnų, kai pamėgino įspėti kolegas dėl pavojingo naujojo patogeno, pats mirė nuo viruso.

Li Wenliango mirtis buvo sensacinga žinia Kinijoje, pakursčiusi audringą pasipiktinimą socialinėje žiniasklaidoje ir sulaukusi didelio tarptautinio atgarsio. Bet grupė neturėjo gilintis, ar perspėjimai buvo slopinami Uhane – tuometiniame viruso epicentre – ankstyvomis protrūkio dienomis. „Tai nebūtų padėję, – interviu sakė Dale‘as Fisheris, infekcinių ligų specialistas iš Singapūro nacionalinio universiteto, vienas iš grupės narių. – Mūsų užduotis buvo surinkti techninę informaciją ir informuoti likusį pasaulį. Iš mums iškeltų bendrų reikalavimų buvo aišku, kad koncentruosimės į ateitį, ne į praeitį.“

Nors toks sprendimas mokslininkams neabejotinai atrodė racionalus, jis kartu paaiškino, kodėl tuo metu, kai PSO mėgina koordinuoti atsaką į skaudžiausią pandemiją per šimtmetį, organizacija susiduria su beprecedenčiu politiniu iššūkiu – pagrįstu susirūpinimu dėl jos santykio su Kinija. D. Trumpo administracija neseniai sugriežtino savo retoriką organizacijos atžvilgiu, pagrasinusi visam laikui nutraukti jos finansavimą ir persvarstyti JAV narystės klausimą, jeigu PSO nesiryš radikaliai pertvarkai.

Nors tokie reikalavimai panašūs į pastangas atitraukti dėmesį nuo pačių JAV nesėkmių kovoje su koronavirusu, Baltieji rūmai nėra vieninteliai, kurie išsako susirūpinimą: Australija ir Kanada taip pat ragino pradėti tyrimą dėl pandemijos kilmės ir PSO atsako į ją.

Neseniai PSO tarptautinė valdančioji taryba pritarė planams atlikti nepriklausomą reakcijos į pandemiją analizę – būtų tiriamas ir organizacijos vaidmuo. Generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus, buvęs Etiopijos sveikatos apsaugos sistemos pareigūnas ir pirmasis ne gydytojas, einantis šias pareigas, teigė pritariantis tokiam tyrimui.

Net kai D. Trumpas pagrasino PSO, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas paskelbė remiantis agentūrą; Kinija, jos ekonomikai augant, drastiškai išplėtė savo įtaką daugiašalėms agentūroms. Prezidentas pažadėjo skirti du milijardus JAV dolerių per dvejus metus kovai su virusu ir pareiškė, kad Kinija pagamins bet kokią visuotinai prieinamą vakciną, vos tik ji bus sukurta.

Nors pats PSO pavadinimas siejamas su sveikatos priežiūra ir jos teikimu, pagrindinė organizacijos funkcija, ypač per protrūkius, yra pateikti informaciją – sužinoti kiek įmanoma apie tai, kas vyksta jo epicentre, ir nurodyti likusiam pasauliui, kaip reaguoti.

Gro Harlem Brundtland

Tačiau organizacijos kritikai svarsto – galbūt misija pirmosiomis koronaviruso pandemijos savaitėmis buvo veikiama pernelyg didelio taikstymosi su tuo, kokią informaciją pasauliui nori nusiųsti Pekinas. Jei tai tiesa, tai gali būti dar didesnės, plačiu mastu pripažįstamos problemos ženklas, kad PSO turi nedaug erdvės manevruoti be narių pritarimo.

Nėra abejonių – grupė atlieka didžiulį neįkainojamą darbą. Jos ilgametėje istorijoje gausu pasiekimų – nuo visiško poliomielito išnaikinimo iki sėkmingo sunkaus ūminio respiracinio sindromo (SŪRS) suvaldymo 2003 metais. Per dabartinę krizę PSO derina veiksmus, skirtus aprūpinti besivystančias šalis apsaugos priemonėmis, ir bendradarbiauja su partneriais, įskaitant Europos Komisiją (EK), siekiant kuo greičiau atrasti vakciną ir sukurti vaistus.

Joks jos veiksmų dėl COVID-19 nuodugnus tyrimas neturėtų pateisinti tokių šalių kaip Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė rengimosi protrūkiui trūkumų. Bet pasaulyje, kuris artimiausioje ateityje bus daug budresnis nei bet kada, turint omeny infekcinių ligų grėsmę, kai kurie ekspertai ragina peržiūrėti PSO įgaliojimus ir protokolus.

„Negalima leisti, kad iš pagarbos vienos šalies suverenumui bet kuriai kitai valstybei iškiltų pavojus“, – sakė Thomas Bollyky, Užsienio santykių tarybos Pasaulinės sveikatos programos direktorius ir buvęs derybininkas medicinos klausimais, atstovaujantis JAV vyriausybei.

Bruce'as Aylwardas

„Arba PSO bus suteikta papildomų įgaliojimų veikti agresyviau ir aktyviau per protrūkius, arba turėsime surasti kokią kitą organizaciją, kuri būtų pasirengusi tą daryti“, – sakė jis. Bet būtina išnaudoti visas galimybes pagerinti institucijos epidemijų suvaldymo metodus, prieš svarstant apie kažką nauja, pabrėžė jis.

PSO įsteigimo data beveik sutampa su Jungtinių Tautų (JT) įkūrimu ir pokarine tvarka. Jos 1948 m. konstitucijos preambulėje teigiama, kad „teisė būti kuo geriausios sveikatos yra viena pagrindinių kiekvieno žmogaus teisių; visų tautų sveikata yra svarbiausia norint išlaikyti pasaulinę taiką ir saugumą.“

Tokia drąsi iškelta misija įpareigojo agentūrą spręsti įvairiausius iššūkius – nuo priemonių gimdyvių sveikatai gerinti iki imunizacijos bei pagalbos pabėgėliams. Organizacijos vaidmuo ankstyvojoje jos istorijoje didžiąja dalimi buvo patariamasis, remiantis jos teisiniu pagrindu; oficialiai PSO yra biurokratinis Pasaulinės sveikatos asamblėjos padalinys. Kaip išimtį čia būtina paminėti raupus, kai organizacija atliko pagrindinį vaidmenį koordinuojant pastangas eliminuoti pražūtingą ligą, buvusią skaudžia rykšte žmonių populiacijoms dar nuo senovės Egipto laikų.

Tačiau įvykiai dešimtajame dešimtmetyje atskleidė pavojus, kuriuos kelia naujos, mažai žinomos infekcijos pasaulyje, išgyvenančiame sparčią globalizaciją. 1995 metų Ebolos protrūkis Kikvite, mieste dabartinėje Kongo Demokratinėje Respublikoje, susargdino šimtus žmonių, 80 proc. jų pražudė. PSO ir kitų agentūrų pastangomis virusas suvaldytas, bet dar pragaištingesnių epidemijų tikimybė buvo akivaizdi, tad agentūra palaipsniui ėmėsi vis aktyvesnio vaidmens. 2000 metais ji sukūrė Visuotinio protrūkio ir parengto atsako tinklą (angl. Global Outbreak and Alert Response Network (GOARN), sveikatos institucijų konsorciumą, skirtą naujoms ligoms stebėti. Ir jau netrukus jai pasitaikė proga elgtis dar agresyviau.

Kai 2002 metais pietinėje Kinijoje kilo Sunkaus ūminio respiracinio sindromo (SŪRS) protrūkis, Pekino vyriausybė iš pat pradžių mėgino nuslėpti informaciją apie ligą ir atsisakė informuoti apie ją PSO. Organizacija apie protrūkį sužinojo tik praėjus keliems mėnesiams, gavusi pranešimą elektroniniu paštu apie užkrečiamą ligą, kone per savaitę pražudžiusią daugiau nei šimtą žmonių Guangdongo provincijoje.

Tuo metu SŪRS jau šėlo Honkonge, iš ten išplito į Torontą, kur galiausiai buvo užfiksuotas didžiausias atvejų skaičius už Azijos ribų.

Margaret Chan

Tuometinė PSO generalinė direktorė, buvusi Norvegijos premjerė Gro Harlem Brundtland, paliejo kandžios kritikos pagal JT standartus Kinijos veiksmams – pareiškė, kad „neabejotinai būtų buvę naudos, jeigu tarptautiniai ekspertai ir PSO būtų galėję padėti ankstyvesnėje stadijoje“. Be to, ji paskelbė pirmąsias PSO rekomendacijas dėl kelionių ir paragino atidėti keliones į tam tikras Kinijos dalis ir Torontą.

SŪRS, kuris nusinešė beveik tūkstantį žmonių gyvybių, galiausiai tapo visuomenės sveikatos sistemos sėkmės istorija, savitu pavyzdžiu, kaip ryžtingi veiksmai gali sustabdyti naujos ligos plitimą ir neleisti jai peraugti į ekonomikas žlugdančią epidemiją. Tačiau 2005 metais dėtos pastangos suteikti PSO didesnius įgaliojimus – pavyzdžiui, oficialiai taikyti sankcijas šalims, kurios nepraneša apie protrūkius, – buvo nesėkmingos, esminių pertvarkų šioje srityje nepavyko įgyvendinti. Narės-valstybės tiesiog nepanoro suteikti jai tokio pobūdžio priemonės veikti.

Ir jeigu PSO ketino ir toliau tarnauti kaip pasaulinė visuomenės sveikatos kontrolės institucija, ji turėjo tą daryti pasitelkdama ribotus išteklius. Vadinamieji privalomieji įnašai – sąskaitos, siunčiamos automatiškai visoms narėms, – pripildo mažiau nei 20 proc. organizacijos biudžeto, likusios lėšos surenkamos savanoriškais pagrindais iš nacionalinių vyriausybių bei organizacijų, tokių kaip privatus fondas „Bill & Melinda Gates Foundation“. Jungtinių Valstijų Ligų kontrolės ir prevencijos (Centers for Disease Control, CDC) centrai kasmet išleidžia daug daugiau lėšų, kaip ir Klivlando klinika.

Kitas Ebolos protrūkis, infekcijų sprogimas Vakarų Afrikoje, prasidėjęs 2014 metais, parodė suvaržytas PSO galias. Virusas šėlo Liberijoje, Siera Leonėje ir Gvinėjoje daugiau nei pusę metų, kai PSO paskelbė protrūkį „tarptautinio masto visuomenės sveikatos krize“, arba TMVSK (public health emergency of international concern, arba PHEIC). Margaret Chan, tuometinė PSO generalinė direktorė, pripažino suvokusi epidemijos rimtumą, kai ši jau plito visu smarkumu, – gavusi elektroninį laišką iš savo pavaduotojo Bruce‘o Aylwardo, kuriame pareigūnas ragino suteikti šiai problemai pirmenybę.

PSO atsakas buvo toks vangus, kad Pasaulio Banko (PB) prezidentas Jimas Yongas Kimas pareiškė, jog pasauliui reikalinga nauja, specialiai reakcijoms į ligas skirta tarnyba. Galiausiai veiksmingiausias tarptautinis atsakas neabejotinai buvo prezidento Baracko Obamos, kuris mobilizavo kovai su epidemija CDC ir JAV tarptautinės plėtros agentūrą (angl. USAID), padedant tūkstančiams elitinių karių, ir protrūkis palaipsniui buvo suvaldytas. Mirė daugiau nei 11 000 žmonių.

M. Chen pripažino, kad pastangos nedavė norimų rezultatų. „Mes reagavome, bet mūsų atsakas, ko gero, neatitiko protrūkio masto“, – tuo metu „Bloomberg News“ sakė pareigūnė.

Bent jau ankstyvosiose pandemijos stadijose naujasis koronavirusas neatrodė beprecedentis. Į gripą panašus virusas, kilęs Kinijos provincijoje ir persimetęs žmogui, greičiausiai išsivystęs šikšnosparnių organizme ir žmonėms perduotas per kitus gyvūnus, – labai vadovėlinis scenarijus, iš dalies primenantis kino juostą „Užkratas“ („Contagion“). Vis dar neaišku, kada tiksliai pirmą kartą šis virusas pasireiškė, bet gruodį, kai jis jau įsigalėjo Uhane, Kinijos reakcija buvo kitokia nei per SŪRS, bent jau iš šalies stebint.

Miesto valdžia perspėjo PSO Naujųjų metų išvakarėse – pranešė apie grupę pacientų, susirgusių neaiškios kilmės plaučių uždegimu. Ir agentūra jau kitą dieną pasitelkė savo skubaus reagavimo į kritines padėtis pajėgumus. „Pekinas galbūt neslėpė informacijos kelias savaites, bet vietos vyriausybė akivaizdžiai pernelyg delsė pranešti rimtą žinią“, jog liga plinta, elektroniniame laiške rašė G. H. Brundtland.

Ir Kinija sausio 12 dieną pasidalija informacija apie užkrato genomo seką, leidusia kitų šalių mokslininkams kurti savo testus ir pradėti tyrimus dėl vakcinos.

Vis dėlto Kinijos skaidrumas toli gražu buvo nepakankamas. Ilgą laiką apie sausio vidurį (kaip tik tuo metu vyko svarbūs Komunistų partijos susirinkimai Uhane) miestas nepranešė nė apie vieną atvejį, tokio lygio suvaldymas mažų mažiausiai atrodė neįmanomas. Provyriausybiniai mokslininkai nesiliovė kartoti, jog nėra įrodymų dėl viruso perdavimo nuo žmogaus žmogui, nors kinų socialinė žiniasklaida tuo metu jau dūzgė nuo gandų, kad dalis sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų užsikrėtė šia paslaptinga nauja liga.

Sausio 14 dieną Maria Van Kerkhove, viena iš mokslininkų, vadovaujančių PSO atsako į krizę grupei, per Ženevoje vykusią spaudos konferenciją pranešė, kad virusas nuo žmogaus žmogui galėjo būti perduotas „ribotu mastu“, pastebėjo, kad tokie užsikrėtimai nebūtų staigmena, atsižvelgus į ankstesnes patirtis, susijusias su kitais kvėpavimo takų ligas sukeliančiais patogenais. Bet tą pačią dieną PSO savo oficialioje tviterio paskyroje paskelbė žinutę, kuri nebuvo tokia dviprasmiška ir kuri nuo tos akimirkos persekioja agentūrą: „Remiantis preliminariais Kinijos valdžios tyrimais, nėra jokių aiškių įrodymų, jog virusas perduodamas nuo žmogaus žmogui.“

Grupelė žmonių už žemyninės Kinijos ribų, galėjusių stebėti sąlygas Uhane, skeptiškai vertino gaunamą informaciją. Pora infekcinių ligų specialistų iš Taivano lankėsi Uhane oficialaus vizito sausio 12–15 dienomis; vietos valdžia juos patikino, kad viruso perdavimas nuo žmogaus žmogui, blogiausiu atveju, yra ribotas. Bet tas faktas, jog būta atvejų, „nesusijusių su maisto turgavietėmis (angl. wet market)“ – Huanano turgumi, kur pirmą kartą buvo nustatytas koronaviruso infekcijų klasteris, „parodė, kad yra daugiau nei vienas šaltinis, ir užsikrėtimai visuomenėje jau galėjo būti fiksuojami“, – sakė Chuangas Yin-Chingas, vienas iš specialistų.

Maria Van Kerkhove

„Šie ženklai buvo mums rimtas perspėjimas, jog turime išlikti budrūs dėl situacijos Kinijoje. Tad, kai grįžome iš kelionės, pasiūlėme į padėtį pažvelgti taip, tarsi jau būtų aišku, kad žmonės užsikrečia vienas nuo kito“, – sakė jis.

Nė vienas PSO pareigūnas viešai neiškėlė galimybės, jog Kinija galbūt nepateikia viso esamos padėties vaizdo.

Organizacija, regis, „aklai skelbė informaciją, kurią skleidė Kinija, kai jau tuo metu reikėjo prabilti apie didesnio atstumo laikymąsi“, sakė J. Stephenas Morrisonas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro Pasaulinės sveikatos politikos centro direktorius.

PSO pareigūnai tvirtina, kad už uždarų durų jie darė spaudimą Kinijai, jog ši juos išsamiau informuotų, ir kad daugeliui šalių sunkiai sekėsi pateikti tikslius duomenis apie užsikrėtimų bei aukų skaičius, – dažnai tiesiog dėl to, kad ligoninės buvo perkrautos. „Mūsų vienintelis tikslas – užtikrinti, kad būtų priimami teisingi sprendimai, o ne siekti nustatyti, kas dėl to kaltas ar kas nekaltas. Kartais tokios diskusijos smarkiai įkaista, bet jos visada yra grindžiamos pagarba“, – interviu sakė personalo vadovas Bernhardas Schwartlanderis. Pasak jo, vienas iš sėkmingų agentūros požiūrio į Kiniją aspektų buvo tas, kad „niekada nebuvo uždarų durų. Tai svarbu. Mums ir diplomatinėms deryboms blogiausia, kai durys uždaromos.“

Kai Kinija pagaliau pakeitė savo taktiką ir pripažino koronaviruso protrūkį didelio masto krize, ji perspėjo PSO – minimaliai. Sausio 22 dieną, po to, kai maždaug 20-ies aukšto rango patarėjų komisija priėjo aklavietę, spręsdamos, ar padidinti koronaviruso krizės lygį iki aukščiausiojo pavojaus lygio, grupė PSO pareigūnų generalinio direktoriaus kabinete diskutavo, ką daryti. Pasak vieno šaltinio, susipažinusio su situacija, staiga į kabinetą įsiveržė vienas personalo narys su dramatiška naujiena: Kinija izoliavo Uhaną nuo likusios šalies teritorijos, taip buvo žengtas pirmas žingsnis visiško Hubėjaus provincijos uždarymo link. Per kitą dieną vykusį pasitarimą generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus pareiškė, kad tai – dar ne TMVSK, bet yra tokia galimybė. Komitetas sutarė artimiausiu metu vėl susirinkti.

Maždaug tuo metu PSO generalinis direktorius turėjo dalyvauti svarbiame susitikime. Sausio 28 dieną jis susitiko su Xi Jinpingu Pekine, kelionėje lydimas Bernhardo Schwartlanderio ir Mike‘o Ryano, ekstremaliųjų situacijų programos vadovo. Tuo metu, kai jie lankėsi Kinijoje, PSO gavo vieną iš pirmųjų aiškių ir rimtų pranešimų apie tai, kad virusas perduodamas ne tik per artimus kontaktus. Tačiau toji žinia atėjo visai ne iš Kinijos, o iš Vokietijos, ši buvo pradėjusi stebėti infekcijos židinius (klasterius) Miunchene.

Skrisdama atgal į Šveicariją, PSO grupė nusprendė sušaukti aukščiausio rango vadovus aptarti, ar atėjo metas paskelbti TMVSK. Kalbėdamas su žurnalistais sausio 30 dieną, agentūrai jau priėmus tokį sprendimą, Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus negailėjo pagyrų Kinijai dėl jos reakcijos; tikino, kad jos atsakas į krizę – „be žodžių“ ir kad jis paliko Pekiną „visiškai nedvejodamas dėl Kinijos įsipareigojimo vykdyti skaidrumo politiką ir apsaugoti pasaulio žmones“.

Didier Houssinas, ekstremaliųjų situacijų komiteto pirmininkas, pridūrė, kad PSO atidžiai išnagrinės kelionių apribojimus, įvestus kitų šalių, kuriems Xi Jinpingo vyriausybė smarkiai priešinosi, – ketinta prašyti jų „persvarstyti tokį sprendimą“. Netrukus šalių, įvedusių tokius apribojimus, sąrašą papildė Taivanas, Honkongas, Australija ir Naujoji Zelandija, visos jos išsiskyrė sėkminga kova su pandemija. Jungtinių Valstijų, kurios tuo pat metu įvedė ganėtinai silpnus kelionių apribojimus, patirtis kovoje su protrūkiu visiškai kitokia.

Tedrosas Adhanomas Ghebreyesusas, Xi Jinpingas

Tačiau Kinijos įsipareigojimas vykdyti skaidrumo politiką nesuteikė galimybių iš arti susipažinti su jos atsaku į protrūkį. Kad PSO delegacija patektų į šalį, prireikė daugiau nei savaitę trukusių derybų dėl to, kas sudarys komandą ir kokie konkretūs bus jos veiksmai. Pasak Bernhardo Schwartlanderio, paprastai prieš siunčiant ekspertų grupę „tenka įtikinti šalį, kad PSO atvyksta padėti, ne kontroliuoti. Visos šalys tokiomis aplinkybėmis elgiasi nervingai.“

Grupė, vadovaujama B. Aylwardo, gydytojo, kuris 2014 metais išplatino PSO perspėjimą dėl Ebolos, ir Liango Wannniano iš Kinijos nacionalinės sveikatos komisijos, šalyje išbuvo daugiau nei savaitę, aplankė mokslinių tyrimų bazes ir ligonines, kalbėjosi su gydytojais, nors į Uhaną buvo įsileista tik nedidelė ekspertų grupė. Kaip ir Tedrosas Adhanomas, jie išvyko, negailėdami liaupsių dėl sėkmingos kovos su virusu. Savo ataskaitoje grupė rašė, kad „Kinija pademonstravo, ko gero, ambicingiausias, sumaniausias ir agresyviausias pastangas siekiant sustabdyti ligą per visą istoriją“, taip galiausiai apsaugodama pasaulį. Grupė ne tik išgyrė sveikatos apsaugos sistemos profesionalų bei eilinių piliečių pastangas, bet ir išskyrė Kinijos aukščiausiąjį lyderį.

„Generalinis sekretorius Xi Jinpingas asmeniškai vadovavo prevencinėms ir kontrolinėms priemonėms“, buvo skelbiama ataskaitoje.

Kitoms šalims nebereikia laukti, kol PSO pateiks informaciją apie koronavirusą. Dabar jos turi ką tirti – daugybę savo atvejų, ypač Jungtinės Valstijos, kur D. Trumpo administracijos chaotiškas atsakas sudarė sąlygas mirtiniausiam protrūkiui pasaulyje. Vis dėlto kai kurie pareigūnai kelia nelengvų klausimų dėl agentūros veiklos. Australijos užsienio reikalų ministrė Marisa Payne balandį paskelbė, kad iš dalies dalijasi „Jungtinių Valstijų keliamu susirūpinimu dėl“ PSO ir kad ši veikiau turėtų būti viena iš tarptautinio tyrimo dėl pandemijos kilmės objektų nei organizatorė. Sveikatos ministras Gregas Huntas išsakė nepasitenkinimą, jog „tai, kaip reagavo kai kurie pareigūnai iš Ženevos, mūsų manymu, yra atsakas, kuris nepadėjo pasauliui.“ Kanados užsienio reikalų ministerija, savo ruožtu, pareiškė, jog yra „kritinė būtinybė atlikti pokrizinės situacijos, susiklosčiusios po priemonių įvedimo, analizę“.

Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus, Didier Houssinas

Nepriklausomas atsako į pandemiją – įskaitant ir PSO vaidmens – įvertinimas bus pradėtas „artimiausiu metu, kai tik bus įmanoma“, – sakė PSO generalinis direktorius. Rezoliucijai dėl tyrimo buvo pritarta per Pasaulio sveikatos asamblėjos susitikimą.

Tyrimas vargu ar sumažins įtampą su Jungtinėmis Valstijomis, atsižvelgus į tai, kad Baltieji rūmai apkaltino PSO nesuteikus koronaviruso krizei politinio prioriteto, artėjant lapkritį prasidėsiantiems prezidento rinkimams. Šalis ryškiai išsiskiria iš kitų – nė viena kita valstybė negrasino įšaldyti finansavimo PSO ir taip aštriai nekritikavo, – bet ją, kaip iki šiol didžiausią agentūros donorę ir pasaulinį sveikatos mokslinių tyrimų centrą, vargu ar galima ignoruoti. „Mes norime ir siekiame stiprių mokslinių bei strateginių partnerysčių su Jungtinėmis Valstijomis, – sakė M. Ryanas iš PSO. – Mes puoselėjame šiuos santykius.“

Nors demokratai, įskaitant ir tikėtiną Demokratų partijos kandidatą į prezidentus Joe Bideną, daugiausia gina PSO, tokią poziciją gali būti sunku išlaikyti, jeigu sustiprės įspūdis – Vašingtone ir platesniame rinkėjų rate, – kad ji pernelyg artima Pekinui. Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus sau nė kiek nepadėjo JAV politiniuose sluoksniuose, kai per balandį vykusią spaudos konferenciją pareiškė, kad Taivano vyriausybė, kuri yra pagrindinė amerikiečių sąjungininkė, turinti aktyvių šalininkų abiejose partijose, ir kuriai dėl Kinijos spaudimo neleidžiama dalyvauti PSO veikloje, neatsiribojo nuo rasistinių atakų prieš jį.

Problemos, su kuriomis pastaruoju metu susiduria PSO, neatėmė iš jos paramos visuomenės sveikatos sluoksniuose. Nors biudžetas ribotas, ji pristato plataus spektro svarbias programas, daugelį iš jų – konfliktų zonose ir skurdžiausiose pasaulio šalyse. Besiformuojančioms rinkoms „reikalinga PSO“, sakė Amadou Alpha Sallas, Dakaro instituto „Pasteur“ (Senegalas) direktorius. – Visada yra galimybė dirbti geriau, bet, kaip vidury audros, jiems sekasi neblogai.“

Neaišku, kaip atrodytų atnaujinta PSO ar kokia kita organizacija, kuri ją pakeistų. Australijos premjeras Scottas Morrisonas siūlo suteikti PSO galių nusiųsti ekspertų grupių ištirti ligų protrūkių be būtino tam leidimo, taip, kaip veikia kariniai inspektoriai. Idėją ir su ja susijusius pasiūlymus, esą PSO turi turėti galių taikyti sankcijas narėms-valstybėms (tokią galią turi Pasaulio prekybos organizacija (PPO)), neabejotinai būtų sunkiausia įgyvendinti. Net tos vyriausybės, kurios aktyviausiai pasisako už PSO pertvarkymą, gali nesutikti, kad jai būtų suteikti tokie įgaliojimai.

B. Schwartlanderis paragino nares-valstybes tęsti reformas atsargiai. „Susierzinimo akimirką lengva mestelėti, jog būtina viso to atsisakyti, ir pasukti visiškai kitu keliu, – sakė jis. – Bet tokio posūkio kaina gali būti milžiniška, nes taip galima prarasti galimybę pasiekti konsensusą.“

Kitos pasiūlytos reformos, ko gero, lengviau įgyvendinamos. Sveikatos ekspertai jau seniai skundžiasi, esą agentūra skiria regionų vadovus slaptu balsavimu tarp narių-valstybių, tvirtindami, kad dėl tokios praktikos jie gali jaustis pernelyg įsipareigoję vyriausybėms, kurios juos išrinko. Galbūt būtų įmanoma pertvarkyti PSO biudžetą, kad šis taptų mažiau priklausomas nuo savanoriškų įnašų, ir būtų daugiau aiškumo dėl būsimų išteklių.

Vis dėlto šalys, siekiančios, kad PSO persitvarkytų, idant išgelbėtų jas nuo kitos pandemijos poveikio, galbūt dairosi ne ten. Dabartinės vis dar besitęsiančios koronaviruso krizės aplinkybėmis, Jungtinės Valstijos, kaip ir dešimtys kitų vyriausybių, žvelgiant atgal, galėjo veikti greičiau ar ryžtingiau.

Ieškoti atpirkimo ožių Ženevoje ar Kinijoje, vadinasi, nesuprasti esmės, sakė Marie-Paule Kieny, buvusi PSO pareigūnė ir šiuo metu einanti Prancūzijos mokslinio medicinos instituto „Inserm“ generalinės direktorės pareigas. „Kiek užtruko, kol JAV vyriausybė pamatė, suprato ir pranešė, kad yra problema? – klausė ji. – Kinijos vyriausybė susimovė pirmomis savaitėmis, bet vėliau „jie aktyviai dalijosi informacija, tik kitos šalys, deja, nesureagavo į tai rimtai, nes nesitikėjo, kad užkratas jas pasieks.“