Tiesą sakant, P. Porošenka į susirinkimo salę tikrai nėjo kaip apsiginti negalintis avinėlis.
Ankstesnėse derybose, taip pat vykusiose Minske, tiesiogiai kalbėjosi Rusijos ir Ukrainos vadovai, o po jų jaunas ir patriotiškai nusiteikęs Ukrainos ministras pirmininkas pastebėjo: „Jie mus apžais: bent jau to tikisi“.
Šį kartą P. Porošenka nepadarė esminės klaidos ir akis į akį su Rusija nesiderėjo – pasirūpino, kad šalia būtų Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande. Bet ir šį kartą derybų baigtis ne itin džiugina.
Remiantis susitarimu, kurį diplomatai dabar vadina „Minskas II“, aiškiai įvardyti ir terminais apibrėžti visi iki vieno Ukrainos įsipareigojimai. Ukrainos prezidentas turi 30 dienų, per kurias turėtų užtikrinti teisėtą autonomiją rytiniams šalies Donecko ir Luhansko regionams, kurių daugumą teritoriją jau ir taip kontroliuoja separatistai.
Be to, jam teks keisti Ukrainos Konstituciją ir pasirūpinti, kad iki metų pabaigos pagrindiniame šalies įstatyme atsirastų minėtųjų teritorijų „specialųjį statusą“ apibrėžiančios eilutės.
O Rusija? Ką įsipareigojo V. Putinas? Remiantis Ukrainos skaičiavimais, šalyje dislokuoja per 9 tūkst. karių iš Rusijos: penki pėstininkų batalionai ir sunkioji artilerija. Nors oficialiai šiems skaičiams ir nepritaria, NATO patvirtina, kad Ukrainoje tikrai yra nemenkos rusų pajėgos.
Viename iš susitarimo punktų teigiama, kad „kariniai dariniai iš užsienio“ ir „karinė įranga“ privalo palikti Ukrainą, tačiau nepateikiamas tokio proceso tvarkaraštis, joks terminas, joks patikros mechanizmas – yra tokia niekam į akis pernelyg nekrintanti pastaba, kad atsitraukimą turėtų „stebėti“ Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija.
Juk dar sausį Ukrainos prezidentas Davose pabrėžė, kad kelias į taiką turėtų prasidėti „iš šalies teritorijos išsiuntus visus karius iš užsienio“. Jis pateikė retorinį klausimą: „Jeigu tai ne agresija, tai kas tuomet yra agresija?“.
Iš pastarojo susitikimo Minske P. Porošenka tikslaus termino, kada iš šalies turėtų pasitraukti Rusijos kariniai, taip ir neišsinešė. Priešingai – Rusijos prezidentas ir toliau į akis meluoja, kad jo karių Ukrainoje niekada nebuvo.
Vienoje serialo „Folčio viešbutis“ serijoje Bazilis sutinka suktą statybininką iš Airijos, taip ir nesugebėjusį pastatyti sienos: „O‘Reilly, kada darbas bus baigtas? Kada, kada, kada?“. Taip ir P. Porošenka bandė tiksliai sužinoti, kada Rusija iš Ukrainos patrauks karius, kurių ten neva net nėra. Pasibaigus susitikimui Minske, atsakymo jis taip ir negavo.
Žinome tik tiek, kad separatistai, kontroliuojantys tūkstančius kilometrų rytų Ukrainos teritorijos, priklauso nuo Rusijos ginklų ir kitokios paramos – konkrečiai karių ir tankų, kurie į šalį patenka per sieną. Jeigu V. Putinas liautųsi kišęsis į kitos valstybės reikalus, Ukrainos pajėgos minėtąsias teritorijas jau būtų atgavusios. Taigi kitas Ukrainos prezidento tikslas derybose buvo pasirūpinti, kad Ukraina atgautų sienų su Rusija kontrolę. Tik tada, kai tai nutiks – paramos separatistams šaltiniai išseks – konflikto svarstyklės galiausiai nusvirs Ukrainos naudai.
Minske pasiektame susitarime teigiama, kad P. Porošenka sienų kontrolę atgaus tik tada, kai Doneckas ir Luhanskas gaus pilnateisę teisėtą autonomiją. Kijevas privalo laikytis visų įsipareigojimų, nes priešingu atveju Maskva gali ir negrąžinti sienų kontrolės. Galbūt netgi persigalvos atšaukti savo karius. Ar V. Putinas linkęs laikytis savo žodžio?
Vienintelė priežastis, kodėl šiandien kalbame apie antrąjį Minsko susitarimą, yra faktas, kad V. Putinas ignoravo pirmąjį Baltarusijos sostinėje pasiektą susitarimą. Vasario 12 dieną pasiektas susitarimas – dar vienas Rusijos prezidento pažadas laikytis pažadų, kuriuos jau buvo davęs ir sėkmingai sulaužęs.
Galbūt šį kartą viskas bus kitaip. Viena iš priežasčių optimizmui – V. Putinas iš Ukrainos jau išgręžė viską, ką norėjo. Jo atžvilgiu itin draugiškai nusiteikę separatistai, padedami Rusijos karių, kontroliuoja didžiąją dalį rytinių Ukrainos teritorijų, tarp kurių ir šalies pramonės širdis bei didžioji dalis anglies išteklių.
Kaip Abchazijos ir Pietų Osetijos atveju, didelė Donecko ir Luhansko dalis atsiduria nepripažintoje posovietinėje prieblandos zonoje. Tačiau šios Gruzijos teritorijos, lyginant su nauja juodąja bedugne rytų Ukrainoje (ten gyvena apie 3 mln. žmonių), kuri yra itin svarbi šalies ekonomikai, yra praktiškai nelygintini dalykai.
V. Putino dominavimas Donbase leidžia jam išlaikyti įtaką visoje Ukrainoje. Į savo rankas perėmęs strategiškai svarbiausias teritorijas jis, kenkdamas Ukrainos nepriklausomybei ir stodamas skersai kelio šalies narystei Europos Sąjungoje, nuėjo gana toli.
Klausimas labai paprastas – ar jam to pakaks. Ši krizė niekada nebuvo susijusi vien su Ukraina. Visada svarbiausias buvo Rusijos prezidento siekis pakeisti po Šaltojo karo nusistovėjusią tvarką, kuri, jo vertinimu, menkina Rusiją.
