- Lietuviams sunku įsivaizduoti ūkininkavimą šioje itin neturtingoje šalyje. Ką Afganistane galima auginti, kuo užsiimti?
- Pagrindinė kultūra – kviečiai. Mes klaidingai manome, kad tai – mūsų kraštų kultūra. Ne. Tai yra šiltų kraštų augalas, kurį prisijaukinome. Afganistane kviečiai auginami net kalnuose. Dar afganistaniečiai augina bulves, persikinius dobilus, liucernas. Visi plotai drėkinami iš kalnų atitekančių upelių vandeniu, todėl nereikia vandens kėlimo įrenginių. Užtenka iškastų griovelių, kuriais vanduo nukreipiamas į mažais pylimukais apjuostus 2–5 arų laukelius. Palaisčius laukelį, prakasta pylimuko vieta užlyginama ir į kitą laukelį iškasama nauja vandens pralaida. Vienintelis vandens reguliavimo padargas – kastuvas.
- Nejaugi visus žemės ūkio darbus afganistaniečiai atlieka kastuvais?
- Afganistanas labai įvairus. Štai Goro provincija yra varginga, žemė prasta. Mes rekomenduojame afganistaniečiams versti žemę, joje labai mažai humuso, tačiau jie tik šiek tiek primityviais arklais pajudina žemę. Technika irgi primityvi, mačiau vieną kitą senutėlį traktoriuką, bet Goro provincijoje ariama daugiausia gyvuliais – jaučiais, yra ir arklių. O svarbiausios žmonių maitintojos yra avys.
- Ko afganistaniečių mokėte? Ar jie linkę tobulėti?
- Jie norėtų, kad mes dažniau pas juos apsilankytume, pamokytume atlikti selekcijos darbus, pagerinti provincijoje auginamų augalų veisles. Skaitėme paskaitas, pristatėme metodikas, kaip reikėtų pagerinti vietinių augalų genotipus. Ir dirvožemio tyrimai, ir selekciniai darbai iki mūsų apsilankymo provincijoje nebuvo atliekami. Išvykose kartu su Goro provincijos žemės ūkio departamento ir žemės ūkio aukštosios mokyklos atstovais tyrinėjome vietinių žmonių auginamus pasėlius, parodėme galimus atrankos metodus, siekiant sukurti naujas, vietinėms sąlygoms adaptuotas veisles, atrinkome perspektyvius kviečių genotipus.
- Kaip jus sutiko paprasti vietos gyventojai?
- Draugiškai, parodė sodybinius sklypus, savo dirbamus laukus, leido rinkti dirvožemio pavyzdžius. Aišku, padėjo ir tai, kad kartu su lietuviais dalyvavo ir vietos specialistai. Apskritai paprasti žmonės nenori kariauti, jie trokšta gyventi taikiai, auginti vaikus. Norėtų, kad jie Lietuvoje įgytų išsilavinimą. Žemės ūkio departamento direktorius buvo atvykęs į Lietuvą, čia jis susipažino su mūsų mokslo įstaigų galimybėmis.
- Taigi jautėtės palyginti saugiai?
- Nors karo Afganistane nėra, tačiau pagal nustatytą tvarką šalmas ir šarvuota liemenė – privalomas ekspedicijos dalyvio ir lydinčio kario atributas. Mus lydinčių afganistaniečių minioje atrodėme gana keistai – su šalmais ir šarvuotomis liemenėmis, lydimi šarvuočių su kulkosvaidžiais. O juk labai karšta. Tačiau keistai ir nepatogiai jautėmės tik mes, o patys afganistaniečiai jau įpratę prie tokių vaizdų. Prisimenu, pirmą kartą besilankant buvo neramu. Tačiau kai lankiausi trečią kartą, nerimo beveik nejaučiau.
- Netrukus Lietuvos ir NATO kariai pasitrauks iš Afganistano. Šįmet bus baigtas ir projektas, pagal kurį darbavotės šioje šalyje. Ką apie tai galvoja patys afganistaniečiai? Kokia šios šalies ateitis?
- Kaip jau sakiau, paprasti žmonės nori taikos. Afganistaniečiai prašo, kad nepasitrauktume iš Goro provincijos. Kodėl? Jie įsitikinę – kai tik NATO pasitrauks iš Afganistano, šioje šalyje kils neramumų. Jie taip ir sako: jei mes išeisime, teks iš savo šalies bėgti ir jiems, dabar kuriantiems taikų gyvenimą. Paprastai šioje šalyje valdžia perimama netaikiu būdu. Jei į valdžią ateitų radikalios partijos, jos imtųsi teroro ir žlugtų viskas, ką mes ir kitos šalys Afganistane sukūrėme ir pastatėme per pastaruosius metus. Man gaila tų žmonių, bet juk ir mes negalime ten būti visada. Tai brangiai kainuoja ir Lietuvai, ir NATO.
Goro provincija – viena iš neturtingiausių Afganistane ir viena iš skurdžiausių vietų pasaulyje. Vienam provincijos gyventojui per metus vidutiniškai tenkančios pajamos – iki 60 JAV dolerių, net 60 proc. provincijos gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Beveik 80 proc. gyventojų neraštingi, provincijoje nedarbas siekia net 65 proc. Tik 3 proc. provincijos gyventojų naudoja elektros energiją. Goro provincijoje 70 proc. žmonių gyvena kaime, apie 59 proc. gyventojų dirba žemės ūkyje arba užsiima gyvulininkyste. Beveik 85 proc. gyventojų pragyvenimas visiškai priklauso nuo žemės ūkio.
Dėl karinių konfliktų metu sugriautos irigacinės sistemos labai sumažėjo gaminamos žemės ūkio produkcijos kiekis, per pusę sumažėjo gyvulių skaičius. Vienam ūkui provincijoje tenka vidutiniškai tik 1,2 galvijo, arba vienas arklys, 5,8 ožkos, 6,6 avies ir 4,6 vištos. Todėl Goro provincija priversta importuoti apie 40 proc. suvartojamų maisto produktų. Galvijų produktyvumas labai mažas, iš vienos karvės primelžiama vidutiniškai tik 3–5 l pieno. Labai trūksta pašarų ir koncentruotų priedų gyvuliams, trąšų augalams, naujų produktyvesnių javų ir daugiamečių žolių veislių, kurios padėtų gauti didesnį derlių ir padidintų gyvulininkystės produkcijos kiekį.