„Daug dėmesio (kol kas) neskiriama. Tačiau vaizdo įrašuose užfiksuotos dvi neženklintų sunkvežimių, identiškų Rusijos nacionalinės gvardijos transportui, vilkstinės, judančios nuo Sankt Peterburgo į pietus ir esančios 400 km nuo Baltarusijos sienos“, – „Twitter“ rašė tyrėjų grupė.
Šis teiginys vėliau buvo paneigtas – transporto priemonių vilkstinė beveik neabejotinai priklausė Baltarusijos desantininkų pulkui – tačiau reakcija internete į galimą Rusijos karinės technikos ir karių judėjimą vakarinės kaimynės link, panašu, gerokai sustiprino baimę, paskatintą prisiminimų apie ankstesnes regionines krizes: imta baimintis, kad Maskva, norėdama išreikšti paramą keblioje padėtyje atsidūrusiam prorusiškam lyderiui, siekia panaudoti jėgą.
Spėliodami daugelis regėjo paraleles su 2014 m. įvykusia Rusijos intervencija į Ukrainą.
Tačiau, nepaisant Rusijos, kaip tradicinės sąjungininkės, svarbos Baltarusijai, kurios ekonomikos palaikymui didelę įtaką turi Maskva, nedaugelis Rusijos analitikų mano, kad Kremlius pakartos Ukrainos scenarijų. Šimtams tūkstančių žmonių visoje Baltarusijoje prisijungiant prie taikių protestų ir visuomenės paramai A. Lukašenkai nykstant, Rusija iš bandymų padėti numalšinti protestus turi mažai naudos.
„Investuoti į jėgos panaudojimą prieš permainų siekiančius ir smurto nenorinčius draugiškai nusiteikusius gyventojus netgi Vladimirui Putinui gali būti pernelyg rizikinga“, – RFE/RL sakė Maskvos Carnegie centro vyresnysis mokslo darbuotojas Aleksandras Baunovas.
Skirtingai nei buvo protestų Ukrainoje atveju, Baltarusijoje vykstančių protestų neskatina antirusiškos nuotaikos. Jeigu mėgins jėga pažaboti baltarusius, Rusija rizikuoja, kad toks nusiteikimas pasikeis.
„Tai pakeistų gyventojų nuomonę. Toks elgesys reikštų, kad V. Putinas yra blogiau už A. Lukašenką, mat A. Lukašenka bent jau yra vietinis“, – galimą Rusijos puolimą komentavo A. Baunovas.
Minske gyvenantis politologas Artsiomas Šraibmanas teigia, kad Rusija savo pareiškimais leido aiškiai suprasti, kad jos intervencija būtų galima tik pagal Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos nuostatus „užsienio agresijos“ atveju, nepaisant A. Lukašenkos tvirtinimo, jog Maskva atsiųs pagalbą vos sulaukusi Baltarusijos prašymo. O tai, kad Maskva vengia minėti A. Lukašenką, neabejotinai reiškia, jog yra žinoma apie tai, kaip smuko jo populiarumas.
Dabartinis pykčio protrūkis Baltarusijoje neturi precedento. Protestuotojų valia ir ištvermė, kurstoma pykčio dėl smurto kupinų savavališkų suėmimų, po kurių seka žiaurus elgesys su suimtaisiais, nustebino visas puses: užsienio apžvalgininkus, Baltarusijos valdžią, tam tikra prasme – ir pačius protestuotojus.
Tačiau Rusijos požiūriu ši situacija turi visus ilgai brendusios krizės komponentus. Dabar krizė pasiekė kulminaciją, todėl būtina skubi ir ryžtinga intervencija, galinti apimti karinius veiksmus.
Dvi pastarosios Rusijos karinės intervencijos Ukrainoje ir Sirijoje buvo vykdomos reaguojant į tai, kas, Maskvos manymu, buvo sparčiai prastėjanti situacija, kurioje nedelsiant reikėjo imtis veiksmų siekiant išvengti katastrofos. Ukrainos atveju veikti skatino mintis, kad su Vakarų institucijomis ryšius tvirtinanti šalis „neteks“ Rusijos įtakos, Sirijos atveju – gresianti Vakarų oro antpuolių prieš Maskvos sąjungininko Basharo al-Assado pajėgas perspektyva. Niūrus prieš kelerius metus Libijoje įvykęs precedentas leido spręsti, kad tokie veiksmai paskatintų daugybę plataus masto griaunamųjų antrinių ir tretinių pasekmių.
Tarp Baltarusijos ir Ukrainos egzistuoja daugybė skirtumų. Tačiau, svarstant Rusijos intervencijos tikimybę, tarp šalių atrandama ir esminių panašumų. Nestabilumas ir grėsmė netekti veiksmingo veto dėl Baltarusijos įsitraukimo į Vakarų sąjungas šiandien Kremliui keltų tokį patį gilų susirūpinimą, kokį 2014 m. kėlė Ukraina.
Kaip rašo politico.eu, Maskvai gresia ne tik Baltarusijos netektis. Jau ir taip kovodamas su protestų protrūkiais tolimųjų rytų regione Chabarovske, Kremlius nenorės, kad Rusijos gyventojai pasektų paprastų Baltarusijos žmonių parodytu pavyzdžiu ir atrastų drąsos pasipriešinti politinėms apgavystėms bei kovoti su riaušių policija.
Pasirinkimo variantai Rusijai
Nors oficialių Rusijos komentarų dėl įvykių Baltarusijoje buvo mažai, bendra atmosfera nedžiugina.
Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova atkreipė dėmesį į „akivaizdžius bandymus įsikišti iš išorės“. „Russia Today“ vadovė Margarita Simonian jau paragino „mandagius žmones įvesti tvarką“ – kad Rusijos specialiosios pajėgos imtųsi kontrolės Baltarusijoje taip, kaip tą padarė Kryme.
Rusija taip pat galėtų pasinaudoti neseniai paskelbtu pranešimu, kad Lenkijoje bus dislokuota daugiau Jungtinių Valstijų karių, tokiu būdu atkreipdama dėmesį į blogėjančią saugumo situaciją aplink Baltarusiją, nepaisant to, kad toks sprendimas veikiau atsirado kaip iš ginčų kilusios JAV prezidento Donaldo Trumpo užgaidos įgyvendinimas, o ne realus reagavimas į strateginius poreikius.
Demonstruodama, panašu, susilpnėjusią paramą Aliaksandrui Lukašenkai, Rusijos valstybinė žiniasklaida pranešė apie rinkimų klastojimą ir prarastą jo legitimumą, o nepriklausoma žiniasklaida pabrėžė visuomenės sukilimų poveikį pačiai Rusijai. Jeigu Maskva dabar palaikytų A. Lukašenką, tai iš esmės sunaikintų Baltarusijos pilietinėje visuomenėje egzistuojančią empatiją Rusijai. Todėl Rusijos tikslas gali būti ne išlaikyti A. Lukašenką valdžioje, bet įsteigti silpną ir kontroliuojamą režimą, besidengiantį teisėtumo apvalkalu.
Ryškus Rusijos karinis pasirengimas gali nebūti akivaizdus. Pranešimai apie karinės technikos ir karių judėjimą netoli Baltarusijos sienos ir toliau kels nerimą. Rusijos oro desanto pajėgos yra numatytasis variantas greitam judėjimui, tačiau jų aktyvumo lygis paprastai būna aukštas, todėl iš karto pastebėti kokį nors nukrypimą būtų sudėtinga.
Tačiau jei Rusija bus įsitikinusi, kad sulauks nedidelio pasipriešinimo, pirmasis jos veiksmas gali būti susijęs su Rusijos nacionalinės gvardijos saugumo pajėgomis, kurios yra pajėgios judėti greitai ir ne taip pastebimai išorės stebėtojams kaip įprastos motorizuotųjų šaulių brigados. Kaip ir Sirijos atveju, bet kokie Rusijos kariuomenės ar sukarintų pajėgų veiksmai būtų pateikiami kaip reakcija į „teisėtos valdžios (turimas omenyje A. Lukašenka) pagalbos prašymą“, nepaisant Vakarų vertinimo, kad šis teisėtumas buvo negrįžtamai prarastas. Tačiau toks pasirinkimo variantas taip pat galėtų išprovokuoti Baltarusių pyktį dėl kišimosi į šalies vidaus reikalus.