34 metų amžiaus vyras iš karto pateko į įvykių sūkurį ir aktyviai dalyvavo gatvės kautynėse, kai „Berkut“ spec. pajėgos ir vidaus reikalų ministerijos kariai bandė išvaikyti protestuotojus. Vieno iš tokių susidūrimų metu, Mikhailas pateko valdžios pajėgoms į rankas. Jie jį nuogai išrengė ant sniego, žiauriai mušė, tyčiojosi ir filmavo.
Bet kazokas nepasidavė terorui, po šio žiauraus išpuolio jis iškart grįžo prie barikadų. M. Gavriliukas šią akimirką yra ko gero pagrindinis Euromaidano herojus, gerbiamas dėl drąsos ir ištvertų patyčių. Naktinėje kazokų stovykloje, prie metalinės, į krosnį paverstos statinės DELFI kalbina besišildantį M. Gavriliuką.
– Daug žmonių Euromaidane jus, kazokus, gerbia. Kai anksčiau šiandien buvo pagautas „tituška“ (valdžios kontroliuojami vandalai - DELFI), jie jį atvedė pas jus. Kodėl žmonės patiki jums palaikyti tvarką?
– Mes esame teisingi. Netgi kai pagavome tą patį „titušką“, mes jo nemušėm, netgi pamaitinom. Kai jį atvedė - paėmėm, apžiūrėjom, pasą patikrinom. Davėm jam pavalgyti, davėm drabužių ir paleidom už barikadų.
Dokumentų neatėmėm, sunkiai nebaudėm, juk vis tiek žinom – jie irgi žmonės, jie gi ne savo valia čia brukasi. Juos valdžia verčia šitaip elgtis, juos gi iš visur atveža, jiems grasina kad iš darbo atleis, kad atims valdiškus butus. Juos buvo atvežę protestuot prieš mus („Anti-Maidan“ protestas – DELFI), tai ten mažai kas savo valia dalyvavo. Kas ten stovėjo savavališkai, tai pdaugiausia buvo iš tų, kam patinka išgert, kam patinka grašiai, bet dauguma žmonių ten atėjo įsakyti valdžios, priverstinai protestavo.
– Jūs taip kilniaširdiškai kalbate, nors su jumis šitaip pasielgė „Berkut“ spec. pajėgos...
– Ne, ne „Berkut“, ten buvo „Jaguarai“. Tai – kitas padalinys, „Jaguarai“ iš Kalynivkos rajono, ne „Berkut“. Tų padalinių daug, ir visi ten žvėrys – „Skorpionai“, „Jaguarai“, „Berkut‘ai“ (liet. „Kilnusis Erelis“ – DELFI.), jiems visiems tik kad tyčiotis iš žmonių, mėgaujasi tuo.
– O kaip jūs sužinojote, kad ten „Jaguarai“ buvo, o ne „Berkut“, kaip kad iš pradžių buvo manoma?
– Ne aš sužinojau, o kazokai patvirtino, jie jų ieško. Aš pats tai to reikalo nesiimu, man jie nereikalingi. Už tai, ką jie man padarė, kazokai turi dabar įvykdyti teisingumą, suprantate? Pas mus, pas kazokus, taip: jei brolį įžeidė, tai tas žmogus turi būti nubaustas. Aš pats apie tai net nežinosiu, mano sąžinė bus švari. Lygiai taip pat, jeigu aš žinočiau, kad mano brolį kažkas šitaip įžeidė, aš irgi dabar būčiau Kalynivkoj ir ieškočiau būdų, kaip atkeršyt už savo brolį.
– Tai jūs, kazokai, esate kaip brolija?
– Mes visoje Ukrainoje – kaip didžiulė šeima. Kazokas kazokui – brolis, davęs ištikimybės priesaiką Ukrainai ir Ukrainos žmonėms. Mes esam brolis už brolį. Kitaip nepaaiškinsi. Brolis už brolį ir viskas.
– O ar jūs nebijote, kad jeigu Euromaidanas žlugtų nepasiekęs savo tikslų, kad kazokų bendruomenė gali susilaukti represijų dėl vaidmens šitoje revoliucijoje?
– Aš manau, kad tas jiems taip lengva nebūtų, kazokų daugiau milijono ir mes taip paprastai nepasiduodam. Mūsų čia dabar nedaug, bet jei valdžia padarys kvailą sprendimą ir supykdys visus kazokus, jiems tas toli gražu geruoju nesibaigs.
– Dar teko girdėt iš žmonių, kad Euromaidane kazokai – geriausi kovotojai. Ką apie tai manote?
– Na, ką aš galiu pasakyt... Visi, kas čia dalyvauja, visi geri kovotojai, nebūtinai kazokai. Nieko blogo negaliu pasakyti nei apie „Savisaugos“ vyrukus, nei apie „Dešinįjį sektorių“, nei apie eilinius aktyvistus. Visi, kai reikia gint protestuotojus, gerai kaunas, ne vien kazokai.
– Kalbant apie gatvės kautynes, gal sutiktumėt dar kartą papasakoti, kaip patekote į pareigūnų rankas?
– Taip, žinoma, kaip jau ir anksčiau sakiau, aš tų grumtynių metu gelbėjau žmones. Aš kazokas, aš daviau priesaiką ginti Ukrainą ir jos tautą. Kai išgirdau, kad „Berkut“ pradeda puolimą, aš iš karto nubėgau į pirmas eiles, nes ten – žmonės, kuriems reikės mano pagalbos. Kai atvykau, kaip tik žmonės pradėjo atsitraukinėti nuo artėjančių valdžios pajėgų.
Aš kėliau sužeistuosius nuo žemės ir rodžiau jiems, kur bėgti. Buvo vienas, sunkiai sužeistas, apkvaitintas granatos, tai aš jį pastačiau ant kojų, parodžiau, kur slėptis, ir jis pabėgo. Atsitraukiant toliau, „Berkut“ pradėjo žiauriai mušti protestuotojus, o kai aš padėdinėjau žmonėms, jie pradėjo žymiai greičiau artėti prie manęs. Už manęs tuo metu buvo minia žmonių, tarp kurių, pasirodo, buvo „tituškų“, valdžiai parsidavusių, savo vaikų ateitį prakeikusių žmonių. Vat jie mane ir parvertė iš nugaros, kai iki „Berkut“ linijos tebuvo likę trys metrai. Jie greitai priartėjo ir nebeleido man atsikelt. Po to mane išrengė, tyčiojosi, o tada nuvežė į poskyrį.
– Bet ar tada jūsų neturėjo ginti tarptautiniai įstatymai? Susirėmimo metu teikiant pagalbą sužeistiesiems paprastai medikui suteikiamas neutralitetas.
– Na, aš nebuvau medikas, neturėjau atpažinimo ženklų, o ir rankose pas mane buvo skydas gintis nuo atskrendančių granatų.
– O ar akmenis mėtėte į policininkus?
– Ne, nemėčiau, ten tuo daugiausia visokie vaikiščiai užsiiminėjo. Aš ten dalyvavau, žmonėms stengiausi padėti, viską mačiau. Jie bandė išprovokuoti miliciją, kad jie pultų Maidano protestuotojus. Gal net pasamdyti „tituškos“ buvo, nežinau. Jie ten pradėjo visą agresiją, o po to mums teko visa tai srėbti.
– Ar nebūna, kad susimąstote, ką padarytumėte tiems „Jaguarams“, jei jie patektų jums į rankas? Atiduotumėt liaudžiai, kaip Euromaidane įprasta, ar..?
– Jei man patektų į rankas nors vienas „Jaguaras“... Aš jį pamaitinčiau ir atiduočiau žmonėms. Duočiau pavalgyti, duočiau arbatytės ir pasiųsčiau su dievu. Ką žmonės nuspręstų, taip su juo ir būtų. Nuspręstų mušti, tai ir sumuštų kaip kriaušę, nuspręstų paleisti, tai ir eitų sau sveikas. Žmonių teisingumas.
– Bet žmonės gi jų nekenčia? Ypač po to, kai jie jus kankindami reikalavo, kad sakytumėte, jog „mylite juos“?
– Tai taip, tikrai nekenčia - kiek žmonių gi jie jau sužalojo. O kai mane buvo pagavę, tai išties bandė priverst taip sakyt, bet tai buvo prieš mano valią. Jei aš būčiau jiems paklusęs, neturėčiau kur dėtis! Tai reikštų eiti prieš save patį!
– Paskutinis klausimas – gal turite ką nors, ką norite pasakyti Lietuvos žmonėms ir DELFI skaitytojams?
– Ką aš norėčiau perduoti Lietuvos žmonėms... Broliai ir seserys mano! Noriu perduoti jums:
būkit visad tvirti dvasia, stovėkite visada už teisybę ir teisybė jus lydės. Tegul Dievas sergi jūsų ir mūsų šeimas, per amžių amžius, amen!