Kas šiandien vadovauja Europai: ant įtakos svarstyklių – nauji žaidėjai

Futbolas – tai toks žaidimas, kuriame „dvidešimt du vyrai 90 minučių gainiojasi kamuolį, o pabaigoje visada laimi vokiečiai“, – kažkada šmaikštavo anglų žaidėjas Gary Linekeris. Europos Sąjunga (ES) dešimtmečiais pasižymėjo panašiai nuspėjama politine dinamika: nepaisant to, ar ją sudarė šešios, ar 12, ar 27 šalys, valstybės narės ieškodavo kompromisų, kol galiausiai visos pritardavo tam, ką pasiūlydavo Prancūzija ir Vokietija. Tačiau senasis dviejų didžiausių narių dominavimo modelis jau seniai girgžda. Europai susiduriant su pasikartojančiomis krizėmis, formuojasi nauja, takesnė galios geografija.

Trejus metus trukusi pandemija, o tuomet prasidėjęs karas Ukrainoje prisidėjo prie to, kad Europos projektas įgavo naują formą. Tai apima ir pakitusią pusiausvyrą, kas yra svarbu. Gynyba ir plėtra į rytus – kadaise snaudusios politikos sritys – dabar tapo prioritetais, suteikiančiais naują balsą Ukrainos kaimynėms Vidurio Europoje. Kinijos iškilimas ir Amerikoje atgimstančio trampizmo perspektyva privertė ES permąstyti savo ekonominius susitarimus – dažnai pagal steitistinį Prancūzijos modelį. Klimato kaitos imperatyvai sustiprino kolektyvinių veiksmų vertę – šią prieigą mėgsta kvazifederalinės ES institucijos Briuselyje. Prieš Europos Parlamento rinkimus, numatytus birželio mėnesį, nuo Suomijos iki Prancūzijos vis didesnę įtaką įgauna griežtosios dešinės populistai.