„Rašiau eilėraščius apie valdžią, prisidengęs slapyvardžiu, apsimesdamas, kad esu iš pietų kilęs poetas. Epinėmis poemomis šlovinau Kim Jong Ilą, jas spausdino didžiausiame laikraštyje.
Su Kim Jong Ilu buvau susitikęs du kartus. Pirmą kartą – 1999 m. Tada labai jaudinausi, mane užplūdo emocijos, bet tuo pačiu pagalvojau, kad smegenų plovimu puoselėjamas jo įvaizdis stipriai skiriasi nuo tikrosios asmenybės.
Kim Jong Ilo žodžiai buvo gairės, kuriomis vadovaujantis valdė šalį, jis – tarsi Dievas. Susipažinęs pamačiau, kad jis individualistiškesnis, net kiek savanaudis. Nusivyliau.
Per susitikimą su juo gavau dovanų „Rolex“ laikrodį. Vėliau pamačiau parduotuvėje tokį laikrodį, jis kainavo 11 tūkst. dolerių (29,3 tūkst. Lt).
Žmonės kentė alkį, o jis pirko dovanomis ištikimybę, siekė dar labiau priartinti prie savęs artimiausius savo aplinkos žmones.
Jei pabendrauji su vadu, tau nebegali iškelti bylos be jo leidimo
Kai susitikome, Kim Jong Ilas pavedė padėjėjams manimi pasirūpinti. Sulaukiau eiliniams žmonėms neprieinamų privilegijų. Susipažinus su juo asmeniškai, net bylos be specialaus rašto negali iškelti.
Privilegijuotiesiems, aukštesnės klasės piliečiams priklausė trijų tipų daviniai – dienos, trijų dienų ir savaitės davinys. Valstybė apskaičiuoja, ko žmogui reikia – kiek vitaminų, kalorijų, kokio maisto ir pan. Dienos racionas gausiausias, man skyrė savaitės davinį, kuris irgi buvo gausus.
Eiliniai žmonės valgydavo tai, ką nusipirkdavo parduotuvėse. Man pasisekė, kad gaudavau davinius. Man atrodo, nuo 1994 iki 1999 m. iš bado mirė trys milijonai žmonių.
Pats buvau liudininkas. Mačiau, kad žmonės gyveno visiškai kitaip nei elitas. Supratau, kad Šiaurės Korėja – neturtingiausia pasaulyje šalis, kurią valdo turtingiausias karalius. Todėl dar gyvendamas Šiaurės Korėjoje ėmiau kritikuoti režimą eilėraščiais.“