Kinija galėtų tiesiog nesikišti, bet tada Amerikai atsivertų galimybė įsivyrauti Korėjos pusiasalyje. Na o Kinijai ši mintis nepakeliama ne tik iš geostrateginių pozicijų, bet ir dėl įtakos regione – juk Kinija yra Šiaurės Korėjos globėja.
Nepadėti Šiaurės Korėjai kinams irgi ne išeitis. O jei Šiaurės Korėja pradėtų karą ir sulauktų Kinijos paramos, griūtų pastarosios taip sunkiai pelnytas taikiai besivystančios valstybės įvaizdis, be to, neišvengiamai kiltų konfliktas su JAV ir susidarytų įspūdis, kad Kinija okupuoja Korėjos pusiasalį. Kinija tikrai nenorėtų sudaryti tokio įspūdžio.
Kinija visomis įmanomomis priemonėmis siektų užkirsti karui kelią, juk kinams reikia išsaugoti esamą padėtį, kad netektų atsakinėti į visus šiuos nepatogius klausimus. Pagaliau Kinija neatsisakys išskirtinių santykių su Šiaurės Korėja, kurie apima ir platų ekonominį bendradarbiavimą. Ne iš draugiškumo, o paisydama savo interesų.
Pekinas galėtų subalansuoti savo santykius su kitais tarptautiniais žaidėjais, kritikuodamas Šiaurės Korėjos elgesį (tiesiog privalo kritikuoti). Tik jokiu būdu ne per stipriai – reikėtų subtiliai paieškoti aukso vidurio. Kol kas Kinija gana sėkmingai rasdavo santykių su Pchenjanu pusiausvyrą, kita vertus, daug įvykių per daug neviešinami. Kinai, be abejonės, aktyviai veda derybas su amerikiečiais, ypač nuo tada, kai amerikiečių kariuomenės pajėgos regione ėmė kelti grėsmę pačios Kinijos saugumui (taip pat ir Rusijos).
Nepaisant dabartinių kalbų apie įtampą Korėjos pusiasalyje, vertėtų atsiminti – regione vyksta ir dideli ekonomikos pokyčiai, o pokyčiai Šiaurės Korėjoje tikėtini dar šiemet – tą rodo daugybė ženklų pastarosiomis savaitėmis. Kim Jong Unas (Kim Čen Unas) paskelbė, kad viena iš pagrindinių jo užduočių – pagerinti gyvenimo sąlygas, įvedinėjamos įstatymų pataisos, o premjeru tapo reformų šalininkas Pak Pong Ju (Pak Pen Ju).
Nėra abejonių, jog siekdamas produktyvumo rinkos ekonomikos sąlygomis Kim Jong Unas tiesiog privalo imtis reformų. Jo laukia nemažai iššūkių, tačiau visų pirma privalu užtikrinti šalyje stabilumą. Tam be galo reikalinga Kinijos pagalba, ji sumažintų tarptautinės bendruomenės paramos svarbą. Praėjusią savaitę įvykdytas branduolinis bandymas ir kilęs triukšmas atitraukė Kim Jong Uną nuo ekonominio vystymo reikalų. „Spręsdamas iš savo patirties Šiaurės Korėjoje, sakyčiau, jis neturėjo iš ko rinktis“, – rašo R. Frankas.
Apskritai įtampą Korėjos pusiasalyje didžiąja dalimi sukėlė žiniasklaida, nemenkai prisidėjo ir Pchenjanas, mėgstantis paplatinti rėksmingų pranešimų.
„Juk tai viešųjų ryšių kampanija, o Vakarų žiniasklaida – suinteresuotas įrankis“, – pabrėžia straipsnio autorius. Didžioji įtampos dalis sukurta žiniasklaidos, kuriai antruoju smuiku pritarė pats Pchenjanas. Šiaurės Korėja nesiliauja platinti pranešimų, kuriuose keliamos sąlygos (jei jūs padarysite taip, mes padarysime anaip), na o Vakarų žiniasklaidoje apsieinama tik su antrąja dalimi (mes padarysime anaip).
Šiaurės Korėja nori pasakyti: „Mes išsigandę, esame pasiryžę, nenuspėjami, taigi verčiau palikit mus ramybėje.“ Vakarai irgi gudrūs, nesileidžia apgaunami. Kodėl gi nesuvaidinus baimės, juk jiems tik to iš mūsų reikia.
Straipsnio autorius Ruedigeris Frankas yra Rytų Azijos ekonomikos ir visuomenės profesorius Vienos universitete (Austrija).