Koks Jūsų vizito Lietuvoje tikslas?
Atvykau čia dalyvauti vadinamajame E-PINE susitikime. Tai Šiaurės-Baltijos valstybių ir JAV saugumo konsultacijos. Jų metu svarstomi svarbiausi Šiaurės-Baltijos regiono saugumo klausimai. Labai džiaugiuosi, kad galėjau čia atvykti.
Esate žinoma branduolinio nusiginklavimo ekspertė. Kaip pakomentuotumėte JAV ir Šiaurės Korėjos susitarimą pagal kurį Šiaurės Korėja įsipareigojo nutraukti savo branduolinę programą. Kokios galimos šio susitarimo pasekmės pasaulio branduoliniam saugumui?
Laikas parodys, ar tai jau tikrai lemiamas posūkis Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo istorijoje. Šiaurės Korėja yra pažadėjusi tarptautinei bendruomenei sustabdyti savo branduolinę programą. Dabar jos vyriausybė paskelbė, kad nutrauks raketų bandymus ir urano sodrinimą, jei JAV užtikrins maisto tiekimą Šiaurės Korėjai. Tai – protinga sutartis. Ji teikia vilčių. Žinoma, sutartis įgys prasmę tik tuo atveju, jei bus įgyvendinta. Bet atrodo, kad pasistūmėjome teigiama linkme.
Vis dėlto Šiaurės Korėja šiandien turi branduolinį ginklą. Ar įmanoma priversti ją atsisakyti jau turimo arsenalo?
To ir siekiama. Šiaurės Korėja jau anksčiau yra pritarusi tarptautiniams susitarimams, kurie numato, kad branduolinio ginklo neturi būti visame Korėjos pusiasalyje. Kadangi būtent Šiaurės Korėja buvo pradėjusi karinę branduolinę programą, tai būtent ši šalis ir yra atsakinga už minėtų susitarimų įgyvendinimą. Tai įsipareigojimas visai tarptautinei bendruomenei.
Ir Šiaurės Korėja, ir Pietų Korėja vykdo branduolinės energetikos tyrimus ir yra suinteresuotos šios energetikos šakos plėtra. Tai nekliudo branduoliniam nusiginklavimui. Kalbame būtent apie karinę Šiaurės Korėjos branduolinę programą, kuri prieštarauja pačios Šiaurės Korėjos pasirašytoms branduolinio ginklo neplatinimo sutartims. Todėl Šiaurės Korėja privalo įvykdyti savo įsipareigojimus ir visiškai atsisakyti branduolinio ginklo.
Ar nėra taip, kad kai valstybė jau įgyja branduolinį ginklą, niekas nebegali priversti jo atsisakyti?
Taip, tai labai paplitęs mitas. Iš tikrųjų jau ne viena valstybė turėjo branduolinį ginklą ir jo atsisakė. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – Pietų Afrika. Apartheido laikais ši valstybė vykdė karinę branduolinę programą, kuri buvo visiškai nutraukta panaikinus apartheido režimą. Tačiau galima paminėti ir daugiau panašių atvejų. Švedija buvo pradėjusi branduolinę programą, kurią nutraukė ir prisijungė prie branduolinių ginklų neplatinimo sutarčių kaip valstybė, neturinti branduolinio ginklo. Tokių valstybių buvo ir daugiau. Todėl aš tikrai neprarandu vilties, kad Šiaurės Korėja įvykdys savo įsipareigojimus. Manau, kad tai visiškai realu.
Tačiau tokios valstybės kaip Iranas juda priešinga linkme, neatrodo, kad kas nors galėtų sustabdyti Irano branduolinę programą. Ar manote, kad ilgalaikėje perspektyvoje Iranas neišvengiamai įgys branduolinį ginklą?
Jokiu būdu. Prezidentas Barackas Obama yra labai aiškiai pareiškęs, kad laiko savo pareiga užtikrinti, jog Iranas neįgys branduolinio ginklo. Todėl mes kartu su visa tarptautine bendruomene dedame visas pastangas, kad Iranas atsisakytų savo karinės programos. Būtent tam yra skirtos tarptautinės bendruomenės sankcijos. Man atrodo, kad Irano vyriausybė kaip tik pradeda svarstyti, ar tikrai verta prieštarauti tarptautinės bendruomenės valiai. Labai svarbu, kad prie šių pastangų prisideda ES. Neseniai Irano vyriausybės atstovai kreipėsi į Catherine Ashton, siūlydami naujas derybas. Šiandien dar sunku pasakyti, ar sėkmingai klostysis šis atsinaujinantis dialogas. Tačiau tai labai svarbus ženklas, kad Irano vyriausybė supranta savo padėties rimtumą ir nori kalbėtis.
Ar manote, kad Iranas gali savanoriškai nutraukti branduolinę programą?
Irano vyriausybė pati įsipareigojo bendradarbiauti su tarptautine bendruomene, teikti visus reikiamus paaiškinimus Tarptautinei atominės energetikos agentūrai. Taigi, Irano vyriausybė aiškiai išreiškė savo siekį įrodyti, kad Irano branduolinės programos tikslai yra taikūs. Taigi ji turi savo teiginius pagrįsti, pristatyti įrodymus, atsakyti į visus klausimus. Mes tikimės, kad Iranas taip ir padarys. Tačiau kol kas tokių pastangų iš Irano pusės nebuvo.
Tai kol kas Irano veiksmai atrodo kaip proceso vilkinimas, siekiant slaptų tikslų, ar ne taip?
Manau, kad šiuo metu padėtis jau yra pasikeitusi. Ją pakeitė griežta ir vieninga tarptautinės bendruomenės pozicija. Iranas jau pradeda jausti sankcijų pasekmes. Ypač ekonominių sankcijų. Irano ekonomiką labai apsunkino ES sprendimas nepirkti naftos. Tai buvo labai svarbus žingsnis. Manau, kad jis iš esmės pakeitė visą situaciją. Pastaruoju metu Irano vyriausybė atrodo daug labiau nusiteikusi kalbėtis.
Ar egzistuoja tokios sąlygos, kurioms esant būtų galima pripažinti Iraną, kaip branduoliniu ginklu ginkluotą valstybę?
Nemanau. Prezidentas B. Obama labai aiškiai prieš tai pasisakė. Mes apsiribojame diplomatinėmis priemonėmis, tačiau turime labai aiškų tikslą – kad Iranas atsisakytų pretenzijų turėti branduolinį ginklą.
Šaltojo karo laikotarpiu branduolinio saugumo balansas priklausė nuo JAV ir Sovietų Sąjungos. Kaip yra dabar?
JAV ir Rusijai vis dar priklauso apie 90 proc. visų pasaulio branduolinių ginklų. Todėl JAV ir Rusijos bendradarbiavimas mažinant branduolinių ginklų skaičių ir jų atsisakant vis dar yra labai svarbus. Reikia taip pat pabrėžti, kad tai yra daugiausiai patirties šioje srityje sukaupusios valstybės. Mes branduolinio nusiginklavimo derybas nuolat vykdome nuo pat XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios. Tada Sovietų Sąjungai vadovavo Leonidas Brežnevas, o JAV prezidentas buvo Richardas Nixonas. Taigi mes turime labai daug patirties, kuri gali būti naudinga visai tarptautinei bendruomenei sprendžiant branduolinio nusiginklavimo problemas.
O kaip šiose derybose dalyvauja Kinija?
Santykiai su Kinija yra visai kitokie. Su Sovietų Sąjunga, vėliau Rusija, mes jau seniai bendradarbiaujame mažindami branduolinių ginklų skaičių ir juos naikindami. Dialogas su Kinija dėl branduolinių ginklų neplatinimo yra tik prasidėjęs. Mes daug dirbame kartu užtikrindami tarptautinį saugumą. Taigi tai visai nauji santykiai. Tačiau jie taip pat yra reikšmingi.
Naujoji JAV ir Rusijos sutartis dėl branduolinės ginkluotės buvo pristatyta kaip ypatinga prezidento B. Obamos administracijos pergalė. Kokios svarbiausi šios sutarties rezultatai?
Tai mano kūdikis, apie jį labai mėgstu kalbėti. Tačiau jam ką tik suėjo vieneri metai. Kai pastarąjį kartą buvau Vilniuje, sutartis buvo ką tik įsigaliojusi, taigi nebūčiau galėjusi į tokį klausimą atsakyti. Buvo neaišku, kaip seksis sutartį įgyvendinti. Tačiau pirmieji metai buvo labai sėkmingi. Mes aštuoniolika kartų vykdėme inspekciją Rusijoje, o Rusijos atstovai tiek pat kartų lankėsi pas mus. Dabar mes daug tiksliau įsivaizduojame Rusijos strateginių branduolinių pajėgų būklę. Ir atvirkščiai, žinoma. Taigi, sutartis pasiteisino. Griežtos nuostatos dėl inspekcijų ir pranešimų apie veiksmus, padeda labiau vienas kitu pasitikėti.
Tačiau dauguma žmonių įsitikinę, kad visos valstybės sukčiauja sudarydamos branduolinio nusiginklavimo sutartis. Juk niekas nenori prarasti ginklų. Kokia šių sutarčių prasmė? Ar jos netampa tuščiais pažadais?
Šios sutartys nėra tuščių pažadų rinkiniai. Vyksta ilgos derybos, kurių metu aptariamos sudėtingos procedūros, kurios leidžia šalims įsitikinti, kad partneris laikosi įsipareigojimų. Jei mūsų inspektoriams Rusijoje neleidžiama pamatyti ko nors, kas numatyta sutartyje, mes galime pareikšti protestą. Ir atvirkščiai. Jei rusų inspektoriams neleidžiama pagal visas procedūras apžiūrėti mūsų bombonešių ar povandeninių laivų bazių, jie taip pat gali protestuoti. Taigi, svarbiausia yra sukurti tokias procedūras, kurių būtų priverstos laikytis abi sutarties šalys. Abipusiškumas užtikrina, kad nebūtų sukčiaujama.
Kai žlugo Sovietų Sąjunga atrodė, kad Rusijos vyriausybė nebekontroliuoja savo ginklų. Ar šiuo metu Rusijos vyriausybė efektyviai kontroliuoja savo branduolinį arsenalą?
Taip, mes tuo įsitikinę. Žlugus Sovietų Sąjungai iš tikrųjų kilo daug sunkumų, tačiau reikia pabrėžti, kad Rusijos vyriausybė labai stengėsi užtikrinti fizinę branduolinių objektų apsaugą. Mes taip pat bendradarbiavome ir padėjome užtikrinti branduolinio arsenalo saugumą ir apskaitą. Taigi Rusijos vyriausybė visada elgėsi atsakingai, taip yra ir dabar. Šiandien mes kartu padedame kitoms valstybėms užtikrinti branduolinių medžiagų ir objektų apsaugą. Po Sovietų Sąjungos žlugimo tarptautinis bendradarbiavimas šioje srityje tik sustiprėjo.
Kaip manote, ar protestai Rusijoje gali pakeisti šios šalies politiką ir kaip tai galėtų paveikti branduolinį saugumą?
Aš teigiamai vertinu tai, kad Rusijos žmonės gali taikiai protestuoti ir reikšti savo nuomonę. JAV tai nuolat vyksta. Kaip tik šiuo metu protestuotojai yra net įkūrę stovyklas Vašingtone. Mums tai įprasta. Rusijoje tai, matyt, yra normalios valstybės raidos požymis. Mes tikimės, kad visi politikos klausimai bus taikiai išspręsti.
Vienas iš svarbiausių branduolinio saugumo klausimų yra ginklų patekimas į teroristų rankas. Ar šiuo metu veikiančios teroristų organizacijos gali sukurti branduolinius ginklus ar kitaip juos įgyti?
Taip, šiuo metu tai didžiausia branduolinė grėsmė. Ji realesnė nei branduolinio karo tarp dviejų valstybių galimybė. Tarptautinė bendruomenė turi labai intensyviai bendradarbiauti šioje srityje.
O tai, kad iki šiol nebuvo tokių teroristinių aktų, ar tai reiškia, kad šiuolaikinė saugumo sistema efektyviai veikia?
Neturėtume užmigti ant laurų. Tai labai rimta grėsmė, viena iš pačių rimčiausių šiuolaikiniame pasaulyje. Turime dėti visas pastangas, kad užkirstume tam kelią.
Ar jūs tikite, kad įmanomas pasaulis be branduolinio ginklo? Ar tai tik rožinė pacifistų svajonė?
Pritariu prezidentui B. Obamai, kad mes tikriausiai nepamatysime to per savo gyvenimą. Tačiau tarptautinė bendruomenė vis aiškiau teigia, kad tai yra jos tikslas. Jis nėra nepasiekiamas, tik reikia kantriai dirbti.
Ką gi, gal mūsų vaikai ir anūkai bus saugesni. Ačiū už pokalbį.