Tokios įtampos tarp šių kaimynių, kaip praėjusią savaitę, nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų: Paryžius atšaukė savo ambasadorių protestuodamas dėl virtinės M. Salvini ir Luigi Di Maio – svarbių figūrų Italijos populistų vyriausybėje – pašaipių komentarų.
Penktadienį M. Salvini sakė pakvietęs Prancūzijos vidaus reikalų ministrą Christophe'ą Castanerą į Romą derybų, bet vėliau neapdairiai išsitarė, kad „jį iškvies“, ir taip išprovokavo prancūzo atsisakymą.
Pirmadienį M. Salvini pabandė dar kartą.
„Esu pasirengęs sutikti jį Romoje ar nuvykti į Paryžių, net šią savaitę, – sakė jis. – Manau, kad gerų santykių atkūrimas labai svarbus, ir kuo anksčiau, tuo geriau.“
Žodžių karas kilo pernai, L. Di Maio Penkių žvaigždučių judėjimui (M5S) ir M. Salvini kraštutinių dešiniųjų partijai „Šiaurės lyga“ (Lega Nord) laimėjus rinkimus ir suformavus populistų bei euroskeptikų vyriausybę.
Italijai pradėjus nebeleisti migrantų laivams švartuotis jos uostuose, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sukritikavo Romos „cinizmą ir neatsakingumą“, ir palygino kraštutinių dešiniųjų nacionalizmo iškilimą su raupsais. Tai išprovokavo virtinę abipusių įžeidimų.
Prieš gegužę įvyksiančius Europos Parlamento rinkimus M. Salvini ir L. Di Maio, kurie abu yra vicepremjerai, vis asmeniškiau užsipuldavo E. Macroną.
Tačiau paskutinis diplomatinis lašas buvo L. Di Maio antradienio susitikimas su „geltonųjų liemenių“ protestuotojais, kurie visoje Prancūzijoje jau keli mėnesiai rengia antivyriausybines demonstracijas, dažnai pasibaigiančias smurtu.
Po dviejų dienų Prancūzija atšaukė savo ambasadorių, išprovokuodama didžiausią abiejų šalių santykių krizę nuo 1945 metų.