Taip schematiškai galima būtų nusakyti idėjinį susidūrimą Vokietijoje, kur tautos ir nacionalinės valstybės klausimas itin opus – dėl istorinės kaltės jausmo. Tačiau artėjant Europos Parlamento rinkimams, į ekstremalias pozicijas neretai linkstama ir Lietuvoje.
Ir čia natūralų rūpestį tauta bei nacionaline valstybe „progresyvūs europiečiai“ linkę laikyti nacionalizmo apraiška, ideologine regresija. Nacionalistų, populistų, ar putinistų etiketėmis apklijuojami netgi ne euroskeptikai, o žmonės, nacionalinės valstybės suverenumo, jos likimo Bendrijoje klausimą laikantys prioritetiniu.
Ne nacionalistais pravardžiuojami, o kaip tik aistringiausieji „europiečiai“, laikantys save didžiausiais Europos draugais, gali tapti jos duobkasiais, – perspėja tokie vokiečių humanitarinių mokslų korifėjai kaip istorikas Heinrichas Augustas Winkleris ar sociologas Wolfgangas Streeckas.
Nacionalines valstybes laidoti skubantys Europos Respublikos ideologai gauna rimtą intelektualinį atkirtį.
Politinė postnacionalinės Europos utopija
„Viena Europa – viena vyriausybė – viena demokratija“, – skelbia ryžtinga kovotoja už Europos gyventojų europizaciją ir nacionalinių valstybių panaikinimą, politologijos profesorė, European Democracy Lab (EDL) įkūrėja Ulrike Guérot.
Jos įsitikinimu, „europiečiai privalo įveikti nacionalinę valstybę tam, kad būtų sukurta Europos Respublika, nes tik Europos Respublika yra europinės demokratijos garantas“. Nacionalinės valstybės, pasak jos, „iškreipia europinę idėją ir supriešina Europos piliečius.“
Nacionalinių valstybių Europą, profesorės įsitikinimu, turi pakeisti regionų Europa. „Performuokime Europą, idant niekada nepasikartotų nacionalizmų istorija. Idant rytdienos pasaulyje Europa ne žlugtų, o taptų avangardu kelyje į pasaulio piliečių sąjungą“, – tolesnę vizijos perspektyvą brėžia U. Guérot.
Ir tai anaiptol nėra vienišas balsas, šaukiantis tyruose. Savo knygos „Kodėl Europa turi tapti respublika! Politinė utopija“ (2016) įžanginiame žodyje U. Guérot vardina ištisą komandą bendraminčių europiečių: politikų, intelektualų, menininkų. Pokalbiuose su jais išaiškėjo: „žmonės nori kitokios Europos“, – manosi žinanti autorė.
Ir nors savąjį Europos Respublikos projektą politologė vadina utopišku eksperimentu, tačiau televizijos disputuose aistringai jį gina. Tradicinės nacionalinių valstybių sąjungos idėja jai – visiškas anachronizmas: „Tėvynių Sąjunga? Dėl Dievo meilės!“
Berlyne Europos Respublika jau paskelbta
U. Guérot sakosi ypač daug palaikymo susilaukianti Europos universitetuose. Be to, jos idėjas į savo programas įtraukė keletas mažesnių Europos partijų (tarp idėjos rėmėjų – Vokietijos žalieji). Ir tai leidžia jai viltis, „kad Europos Respublika 2045 m. gegužės 9 d. išties išvys dienos šviesą!“
„Visi argumentai, pasisakantys už tautą, „paneigti“, tauta yra tik „pereinamasis etapas europinės nacijos projekte“, globalizacija reiškia, kad „tautinės valstybės žingsnis po žingsnio praras savo galią“, o Europa turi šansų tapti istorijoje „pirmu postnacionaliniu žemynu“, – praėjusių metų rudenį Berlyne dėstė kitas aistringas Europos Respublikos šalininkas, austrų rašytojas bei intelektualas Robertas Menasse, apdovanotas garbinga Vokietijos Knygos premija.
O netrukus, lapkričio 10 dieną, Europos Respublika buvo išties paskelbta – vienu metu skirtinguose Bendrijos miestuose. Tiesa, tai tebuvo simbolinė intelektualų ir menininkų akcija „European Balcony Project“ (Europos balkonų projektas). O ir jos mastai gerokai menkesni nei tikėtasi: U. Guérot ir R. Menasse‘s surašytą manifestą Europos be tėvynių draugai skelbė ne iš 500, kaip planuota, o tik iš 150 balkonų, – tiek Europos kultūrinių institucijų prisijungė prie šios radikalaus europietiškumo akcijos.
Kalbos apie „postnacionalinę“ Europą – pavojingos
Meninė akcija, kad ir kokia radikali, ir lieka menine akcija. O štai ją inspiravusią ideologiją vienas žymiausių šalies istorikų H. A. Winkleris laiko pavojinga. Šis iškilus Europos istorijos žinovas jau ne sykį kritikavo vokiečius už jų simpatijas „postnacionalinės“ Europos idėjai.
„Europos Respublikos draugams, kaip matyti, visiškai nesvarbu, ar Europos tautos išvis nori, kad nacionalinės valstybės išnyktų ir kad jas pakeistų regionai“, – rašė jis straipsnyje „Netikri Europos draugai“ (Der Spiegel). „O juk istoriškai susiklosčiusi tautinė įvairovė kaip tik ir yra vienas esminių Europos ypatumų. Kas nori naikinti tautas ir nacionalines valstybes, tas griauna Europą ir skatina nacionalizmą. Menasse ir jo bendraminčiai pasuko klystkeliu.“
Nacionalinių valstybių ginti stoja ir buvęs Maxo Plancko instituto direktorius, sociologas W. Streeckas. Savo esė „Gyvuoti be savo tapatybės? Nacionalinių valstybių ateitis“ jis ragina modernios nacionalinės valstybės nesuplakti su nacionalizmu. Iš nacionalizmo ji jau yra išsivadavusi dvejopa prasme: „pirma, savo gyventojų įvairove. Ir, antra, demokratinėmis savo piliečių teisėmis.“ Šią modernią nacionalinę valstybę privalu ginti, „užuot lengvabūdiškai keitus ją europine tapatybe“.
„Egzorcizmas tautai išvaryti“ – daugumai šalių tiesiog nesuvokiamas
„Mums įtaigaujama, esą, tautos ir valstybės yra „socialiniai konstruktai“. Tačiau tai nereiškia, kad jas įmanu bet kada iškonstruoti. Šeimos, biurokratijos, akcijų bendrovės taip pat yra socialiniai konstruktai, o vis viena negalime jų panaikinti. Jei norime bendrų Europos namų, po jų stogu turi išsitekti ir Europos tautos,“ – dėsto W. Streeckas.
Tautos ir nacionalinės valstybės svarbą, pasak sociologo, suvokia visi, išskyrus galbūt Vokietiją ir Briuselį, kur sklando Europos „denacionalizacijos“ idėja – kaip neišvengiama europinio susivienijimo sąlyga. W. Streeckas šią europinio vienijimosi viziją vadina iliuzija, primindamas, jog „tokių, ypač vokiško idealistinio tipo, iliuzijų pasekmės galinčios būti katastrofiškos“. „Išskyrus vokiečius, tautinės tapatybės ir suverenumo Europoje nenori atsikratyti niekas“, – konstatuoja jis.
Jaunesnės kartos politologas Michaelis Bröningas, pernai pristatęs savo knygą „Pagiriamasis žodis tautai“ (Lob der Nation) jam pritaria: tokio „tautos egzorcizmo žmonės nesupras ne tik Lenkijoje ar Danijoje, bet faktiškai jokioje kitoje Europos šalyje, kur tautinė tapatybė istoriškai buvo ne ginklas puolimui, o priedanga nuo imperinės agresijos, be kita ko kilusios ir iš Vokietijos.“
„Nacionalinės valstybės egzorcizmo užmojis atrodo tiesiog absurdiškai, kai jis iš Berlyno dogmatiškai skelbiamas kaimyninėms valstybėms, labiausiai nukentėjusioms nuo vokiško šovinizmo“, – teigė politologas interviu dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.
Panašiai reikalą mato ir sociologas W. Streeckas: „Girdint vokišką Europos „diskursą“, pagal kurį galutinis Europos susivienijimas reikštų ne tik vokiečių nacionalinės valstybės, bet ir visų nacionalinių valstybių pabaigą, kitose šalyse ima skambėti pavojaus varpai.“
Europos Respublikos idėjos kritikai sutaria: dauguma Europos šalių, įskaitant Baltijos valstybes, Europos Sąjungoje yra tam, kad savo suverenumą gintų, o ne tam, kad jį prarastų.
Stiprėjančios nacionalistinės tonacijos – tik reakcija į Briuselio paternalizmą
Istoriniame procese susiformavusios kolektyvinės politinės tapatybės nėra statiškos. Tačiau kaip joms plėtotis, „kiek tėviškės (Heimat) joms atsisakyti ar kiek naujai priimti, – tai spręsti jos nori pačios, suvereniu savo pasirinkimu. Deja, vokiško internacionalizmo diskurse tai apjuodinama kaip „uždarumas“ (Abschottung), – apgailestauja W. Streeckas. O juk „Europos nacionalinės valstybės yra daugiau nei jų emancipacijos istoriją saugantys muziejai; jos – unikalūs, pripažinimo nusipelnantys istoriniai-socialiniai dariniai.“
„Taikiam šalių sambūviui Europos kontinente reikalinga tarpvalstybinė organizacija, remianti nares, o ne unifikacijos keliu siekianti padaryti jas nebereikalingas“, – savo požiūrį į Europos Sąjungos vaidmenį dėsto W. Streeckas.
Dar daugiau, beatodairišką Bendrijos valstybių vienijimo ideologiją sociologas laiko stipriausia paskata nacionalistinėms tendencijoms rastis: „Šen bei ten pasigirstančios nacionalistinės tonacijos tik retais atvejais atsklinda iš kažkokių tamsių priešeuropinių laikų, dažniausiai tai tėra reakcija į sistemingą ES siekį silpninti jai priklausančių šalių valstybinio apsisprendimo teisę.“
Europos Respublikos utopija, pasak politologo M. Bröningo, yra „ne tik kad naivi, ji – kvapą gniaužiančio paternalistinio globėjiškumo išraiška. Užuot padėjusi išspręsti Europos Sąjungos legitimumo krizę, ji ją tik dar labiau užaštrina.“
Progresyvūs proeuropiečiai turėtų pritarti patriotizmui
Vaizduoti nacionalinę valstybę kaip nacionalistinį atavizmą yra didžiulė klaida, – įsitikinęs M. Bröningas, vadovaujantis tarptautinės politikos skyriui socialdemokratams artimame Friedricho Eberto fonde. Savo knyga „Pagiriamasis žodis tautai“ jis mėgina atverti akis pirmiausia politinei kairei, turinčiai didžiulių problemų su tautos ir patriotizmo sąvokomis.
Politologas ragina „progresyvius proeuropiečius“ susitaikyti su realybe ir pripažinti „apšviesto, proeuropietiškai orientuoto patriotizmo“ svarbą. Progresyvus patriotizmas yra būtina atsvara tiek kosmopolitizmui, tiek ir nežabotam individualizmui.
„Tik pažvelkit į nacionalizmą Rytų Europoje, – sako M. Bröningas. – Toks smarkus jis ten tapo ne be progresyvių jėgų, atmetusių nuosaikią šios koncepcijos versiją, kaltės. Atsisakydamos progresyvaus patriotizmo, pasauliui atviros pajėgos stiprina reakcingą nacionalizmą. Tai yra dilema, kurią privalo spręsti tiek kairiosios, tiek ir konservatyvios pajėgos.“
Žmonių santykį su tauta ir nacionaline valstybe tyrinėjęs politologas konstatuoja: kaip rodo nuomonės apklausos ir rinkimų rezultatai, žmonės Europoje nori vidurio kelio, – „daugiau Europos ten, kur nacionalinių valstybių veikimas greitai gali pasiekti ribas, tarkime, užsienio ar saugumo politikoje. Ir daugiau nacionalinės atsakomybės esminėse politinių sprendimų srityse, tarkime biudžeto formavime.“
Globalizuotame pasaulyje žmonės natūraliai ieško užuovėjos tautoje ir nacionalinėje valstybėje. Todėl „progresyvūs europiečiai“ neturėtų gąsdinti jų nacionalizmo baubu. Tai veikia kontraproduktyviai, – skamba istoriko, sociologo ir politologo perspėjimas Europos draugams.
