Pateikiame jo nuomonę, aprašytą leidinyje „Foreign Affairs“.
Taip tvirtindamas K. Waltzas klaidingai supranta Irano motyvus ir blogai interpretuoja istoriją. Nepaisant to, kad K. Waltzas yra vienas garsiausių tarptautinių santykių teoretikų, jis ignoruoja svarbius politikos mokslo tyrinėjimus, kokį poveikį daro branduoliniai ginklai, įskaitant pastarojo meto išvadas, kad naujos branduolinės valstybės pradiniuose konflikto etapuose dažnai būna agresyvesnės ir elgiasi neapgalvotai, rašo C.H. Kahlas.
Racionalus, bet pavojingas
K. Waltzas teisingai pastebi, kad Irano lyderiai, nepaisant jų fanatiškos retorikos, iš esmės yra racionalūs. Kadangi Irano vadovybė nėra savižudiška, mažai tikėtina, kad branduoliniais ginklais apsiginklavęs Iranas tyčia panaudotų atominę bombą ar perduotų vieną iš jų teroristams. Nors ši islamo respublika yra racionali, ji vis dar pavojinga, ir jos keliamas pavojus tik sustiprėtų, jeigu ji pasigamintų branduolinių ginklų.
Irano vyriausybė šiuo metu finansuoja teroristines grupuotes ir remia kovotojus visuose Artimuosiuose Rytuose, teigia ekspertas. Iš dalies ji elgiasi taip, kad atkeršytų Jungtinėms Valstijoms, Izraeliui ir kitoms valstybėms, jeigu jos pultų Iraną ar kenktų jo interesams. Jeigu vienintelis Irano vadovybės rūpestis būtų jų pačių šalies saugumas ir jeigu ji manytų, kad vien tik branduoliniai ginklai suteikia pakankamą apsaugą, tuomet, kaip branduolinė valstybė, ji galėtų apriboti paramą savo sąjungininkams, kad išvengtų nereikalingų ginčų su kitomis branduolinėmis jėgomis.
Tačiau Iranas nėra valstybė „status quo“ ir jos parama teroristams bei kovotojams reiškia kur kas daugiau negu tik gynybą ir norą atkeršyti. Tokia parama yra įžeidimo priemonė, kuria siekiama padaryti spaudimą ir įbauginti kitas valstybes, netiesiogiai išplėsti Irano įtaką ir paskubinti revizionistinius planus, kuriais siekiama paversti Iraną reikšminga Artimųjų Rytų jėga, paremti pasipriešinimą Izraeliui ir „arogantiškoms galioms“ Vakaruose, propaguoti savo revoliucinę islamistinę ideologiją ir įtvirtinti savo įtaką platesniame islamo pasaulyje.
Teheranas šiuo metu stengiasi kalibruoti savo paramą kovotojams ir terorizmo finansavimą, kad sumažintų tiesioginės konfrontacijos su galingesnėmis valstybėmis riziką. Tačiau tuo atveju, jei Irano vadovybė manys, kad branduolinis arsenalas kur kas geriau atbaido nuo atsakomųjų veiksmų, savo tikslų ji veikiausiai siektų kur kas agresyviau.
Kad sustiprintų savo sąjungininkų pajėgumus atgrasyti priešą, Iranas gali parūpinti jiems „dvejopai veikiančių“ ginklų – Izraeliui teliktų spėlioti, ar šios sistemos yra įprastos, ar su cheminėmis, biologinėmis ar branduolinėmis medžiagomis.
Branduoline valstybe tapęs Iranas taip pat galėtų suteikti savo sąjungininkams leidimą naudotis pažangiomis ginklų sistemomis, kaip buvo pasielgęs per 2006 metų „Hezbollah“ karą su Izraeliu.
Atominę bombą pasigaminęs Iranas, manydamas, kad turi galingą atgrasymo priemonę ir gali beveik nebaudžiamas imtis smurto užsienyje, taip pat galėtų padidinti teroristinių atakų prieš JAV bei Izraelio taikinius skaičių ir mastą. Tokias atakas vykdytų „Hezbollah“ ir „Quds“ pajėgos – slaptas elitinio Islamo revoliucinės gvardijos korpuso operacijų sparnas. Savo pajėgumus sustiprinęs Iranas galėtų padidinti ir Revoliucinės gvardijos karių, dislokuotų Libane, skaičių, leisti savo kariniam jūrų laivynui dažniau demonstruoti jėgą Viduržemio jūroje bei agresyviau elgtis Persijos įlankoje ir Ormūzo sąsiauryje.
Kad dar labiau sustiprintų savo, kaip pasipriešinimo Vakarams lyderio, vaidmenį, branduolinių ginklų turintis Iranas gali reaguoti į regionines krizes, grasindamas imtis visų turimų priemonių. Taip jis gali mėginti išsaugoti Basharo al Assado režimą Sirijoje, „Hezbollah“ ar palestiniečių grupuotes. Branduoliniai ginklai taip pat galėtų paskatinti Iraną trukdyti Izraelio bei palestiniečių taikos procesui, rengiant plataus masto kovotojų atakas, ir destabilizuoti padėtį kaimyninėse šalyse, pasitelkiant prievartinę diplomatiją bei ardomają veiklą Irake bei Persijos įlankos šalyse.
Dėl Teherane augančios griežtosios linijos „principlistų“ įtakos šios galimybės tampa dar labiau tikėtinos. Principlistų pasaulėžiūra yra iškreipta ideologinio tikėjimo neišvengiamu Jungtinių Valstijų nuosmukiu, Izraelio nugalėjimu bei Irano dominavimu. Varžybas su Jungtinėmis Valstijomis jie regi kaip žaidimą, kuriame kiek viena pusė laimi, tiek kita pralaimi. Jeigu Iranui pavyktų pasigaminti atominę bombą, tai principalistams patvirtintų jų įsitikinimus ir jie toliau spaustų Irano vyriausybę tęsti rizikos bei provokacijų politiką.
Branduolinių ginklų dar neturintis Iranas jau dalyvauja daugelyje destabilizuojančių veiklų. Tačiau įgijęs atominę bombą, Teheranas pradėtų kelti dar daugiau rūpesčių ir naudotųsi savo branduoliniais pajėgumais, kad apribotų atsako variantus šalims, kurioms jis grasina, rašo C. K. Kahlas.
Colinas H. Kahlas yra JAV Džordžtauno universiteto Edmundo A. Walsho užsienio tarnybos mokyklos profesorius ir buvęs gynybos sekretoriaus pavaduotojas Artimiesiems Rytams. Jis taip pat yra aukšto rango Naujosios Amerikos saugumo centro narys ir vienas iš ataskaitos „Risk and Rivalry: Iran, Israel, and the Bomb“ („Rizika ir konkurencija: Iranas, Izraelis ir bomba“), iš kurios paimtas šis straipsnis, autorius.