„Galiausiai aš sutikau, bet iškart pradėjau planuoti savo pabėgimą“, - prisimena J. Sanghera, turinti dar šešias seseris. Kai tėvai ją paleido, mergina iškart pabėgo. Tada jai buvo penkiolika. Motina paliepė negrįžti namo, kol nesutiks su numatyta santuoka. Šeima jos išsižadėjo.
„Užtraukiau jiems gėdą ir negarbę. Daugiau su niekuo iš jų nesikalbėjau. Nuo to laiko prabėgo 29 metai“, - pasakoja J. Sanghera.
Paauglei pabėgus, už jai numatyto vyro reikėjo tekėti jos jaunesnei seseriai. „Tai buvo vienintelis būdas išgelbėti šeimos garbę“, - sako moteris. Jos tėvai, kurie šiuo metu jau mirę, suplanavo ir kitų jos seserų vedybas.
Moteris prisimena, kad teko ne kartą lankytis jų namuose ir suprasti, jog ten seserys mušamos ir prievartaujamos, tačiau valdinga motina versdavo jas likti santuokoje, nes tai jų pareiga, kurios išsižadėjus užtraukiama šeimai negarbė.
J. Sanghera nesulaiko ašarų prisiminusi vienos iš seserų likimą. Jos vyras ją baisiai mušė. Ji kreipėsi į šeimą, prašydama pagalbos. Jos nesulaukusi, būdama vos 24 metų, nusižudė susidegindama.
„Jos mirtis privertė mane suvokti, kokia yra svarbi šeimai jos garbė“, - prisimena pašnekovė ir priduria, kad dukters netekimas tokiomis siaubingomis aplinkybėmis, tėvų akyse nuplovė negarbę nuo šeimos.
Dabar J. Sanghera pasakoja apie savo patirtį Didžiosios Britanijos mokyklose. Ji dalyvauja kampanijoje prieš iš anksto suplanuotas santuokas ir vadinamuosius „garbės“ nusikaltimus. Jų aukoms ji įsteigė pagalbos tarnybą „Karma Nirvana“. Ši labdaros organizacija, dalinai finansuojama Didžiosios Britanijos vyriausybės, per mėnesį sulaukia apie pusę tūkstančio panašaus pobūdžio problemų turinčių moterų ir vyrų skambučių. Skambino net mokytoja, kurios aštuonerių metų mokinė prisipažino ketinanti važiuoti į Pakistaną, kur bus ištekinta.
Siekiant išsaugoti šeimos garbę vykdomos žmogžudystės susilaukė didesnio susidomėjimo kiek anksčiau šiais metais, kai Kanadoje trys iš Afganistano imigravusios šeimos nariai buvo nuteisti už keturių giminaičių nužudymą. Jiems skirta kalėjimo iki gyvos galvos bausmė. Du iš teisiamųjų prisipažino, kad juos siutino aukų vakarietiškas požiūris.
Žmogaus teisių ekspertė Nadya Khalife tvirtina, kad šis atvejis privertė suprasti, jog tokios „garbės“ žmogžudystės yra gana įprastas reiškinys daugelyje pasaulio vietų – Artimuosiuose Rytuose, Bangladeše ir netgi imigrantų bendruomenėse Šiaurės Amerikoje. Kai kuriose arabų šalyse, pavyzdžiui, Irake, Kuveite, Sirijoje ar Jemene, už ginant garbę įvykdytas žmogžudystes skiriamos mažesnės bausmės. Panašūs įstatymai galioja ir Egipte bei Jordanijoje.
Nors tikslios tokių žmogžudysčių statistikos nėra, N. Khalife pateikia Jungtinių Tautų skaičius – apie penki tūkstančiai per metus. Jų priežastimi gali tapti kas tik nori. „Tai gali būti auskaras nosyje, rožine spalva nudažyti laukai, mobilaus telefono įsigijimas ar naudojimasis socialiniais tinklais – tai gali būti suvokiama kaip negarbės užtraukimas šeimai, gyvenančiai pagal „garbės“ kodeksą“, - tvirtina ekspertė ir priduria žinanti atvejų, kai merginos buvo nužudytos už tai, kad įgavo teisę vairuoti automobilį ar pasibučiavo su vaikinu degalinėje.
N. Khalife įsitikinusi, kad dėl to reiktų kaltinti ne tiek islamą, kiek tokiose šalyse viešpataujančią kultūrą: „Keli islamo mokslininkai netgi išleido fatvas prieš „garbės žmogžudystes“.