Paulas Johnsonas savo straipsnyje „Putting Putin In His Place“ („Kaip pastatyti V. Putiną į savo vietą“), kuris publikuojamas svetainėje forbes.com, rašo, kad pastaruoju metu reikalai Vakarams klostosi prastai.
Nuo to laiko, kai baigėsi Šaltasis karas, Vakarai dar niekada nebuvo tokie pažeidžiami, o Rusija – taip pasitikinti savimi. Tai ryškiai atspindi lyderių charakterių kontrastas.
Barackas Obama JAV prezidentu buvo išrinktas, visų pirma, dėl oratoriškos ir įtikinamos rinkimų kampanijos. Daugeliui rinkėjų jis tapo seniai lauktų permainų įsikūnijimu. Tačiau jis pasirodė esąs neryžtingas prezidentas, kuris nekelia nei savo sąjungininkų pagarbos, nei baimės savo priešams.
V. Putinas, atvirkščiai, yra pats įtakingiausias Rusijos valdytojas nuo Josifo Stalino laikų. Jis turi konkrečią programą – atkurti Sovietų imperiją, ir atkakliai siekia šio tikslo. V. Putinas, perėjęs KGB mokyklą, yra profesionalus melagis ir chuliganas, valdantis neįtikėtinu įžūlumo ir apgaulės deriniu. Jo fone B. Obama atrodo tarsi kūdikis.
V. Putiną taip pat remia didelė dalis Rusijos visuomenės, tarp jų ir skardžiabalsiai senosios sovietinės hierarchijos nariai – kariškiai, biurokratai ir inteligentija, taip pat fanatiški Ortodoksų Bažnyčios lyderiai, nekalbant apie buvusių sovietų kolonijų vadovus, kurie atsisakė savo valdų. Dėl šių priežasčių jis gali elgtis populistiškai ir vadovauti kaip tironas, forbes.com rašo P. Johnsonas.
Tačiau V. Putinas taip pat yra pažeidžiamas. Jį nuolat persekioja viena silpnybė – tuštybė. Ji atsispindi viešose nuotraukose, kur jis puikuojasi apnuogintu ir raumeningu kūnu (kaip ir Benito Mussolini) arba žingsniuoja paauksuotomis Kremliaus salėmis, prie durų sulaukdamas iškilmingomis Napoleono laikų uniformomis vilkinčių sargybinių nusilenkimų.
V. Putino valdžia daug kuo priklauso nuo jo tolesnių sėkmių. Iki šiol Vakarų silpnybės leido jam eiti pirmyn. Tačiau kalbant apie galimą V. Putino likimą, vertėtų prisiminti, kas prieš pusę amžiaus nutiko Nikitai Chruščiovui. Šis grubokas ir energingas politikas, kaip ir V. Putinas, naudojosi Amerikos silpnybėmis. Įkvėptas operacijos nesėkmės Kiaulių įlankoje, N. Chruščiovas mėgino dislokuoti sovietų raketas Kuboje ir privedė pasaulį prie termobranduolinio karo slenksčio, kol galiausiai buvo priverstas žeminančiai pasitraukti.
N. Chruščiovo politbiuro kolegos prieš jį susimokė ir nušalino jį dėl „avantiūrizmo“. Savo gyvenimo pabaigoje jis sėdėjo ant suoliuko Maskvos parke ir gyrėsi praeiviams apie buvusią savo didybę.
Ar V. Putino laukia tas pats? Terminas „avantiūrizmas“ puikiai apibūdina jo politiką Ukrainoje. Jis su pasitenkinimu imasi labai rizikingų žingsnių ir viešai demonstruoja karingas povyzas. Tačiau jis atsisakytų bet kokios rimtos galimybės pradėti karą su Vakarais, kuris tikrai būtų branduolinis.
Vertėtų prisiminti išmintingą Talleyrando aksiomą: „Rusija niekada nebūna tokia galinga, kaip atrodo; Rusija niekada nebūna tokia silpna, kaip atrodo“.
V. Putinas gali turėti triukšmingą nacionalistinį sparną, kuriame jis ieško įkvėpimo ir palaikymo, be to, neturėtume neįvertinti jį remiančių plačiųjų masių. Tačiau Rusijoje taip pat egzistuoja didelė ir auganti vidurinioji klasė, kuri po Šaltojo karo gyvena gana gerai ir toliau trokšta mėgautis gerove bei turėti perspektyvų. Vakarai gali orientuotis į šią klasę už V. Putino ir jo nacionalistų nugarų.
Tačiau norint, kad šie bandymai būtų sėkmingi, reikės aktyvaus pagyvėjusios NATO vaidmens. Europos Sąjunga (ES) šiuo metu primena sprogusį burbulą. Euro zona yra ištikta nuolatinės recesijos. Netgi Vokietijoje padėtis yra bloga.
Jos lyderė Angela Merkel jaučia pernelyg didelę Antrojo pasaulinio karo kaltės naštą, kad laikytųsi stiprios, nepriklausomos pozicijos. Lengvai įsimylintis ir kvailokas Prancūzijos prezidentas Francois Hollande`as savo bergždžiais bandymais iš naujo užvesti recesinę Prancūzijos ekonomiką gali sugriauti savo Socialistų partijos bazę.
Italijoje, kuri yra siaubingas prasto valdymo pavyzdys, šiuo metu vienam gyventojui tenkančio BVP dalis yra mažesnė, negu buvo prieš 15 metų. Briuselio biurokratai, kurių kauštelėjęs pirmininkas Jeanas – Claude`as Junckeris ya tipiškas jų pačių produktas, taip pat tenka dėti kur kas didesnes pastangas negu kada nors anksčiau. Taigi nėra jokių vilčių, kad ES sugebėtų tapti vieningu vienetu, kuris galėtų pasinaudoti V. Putino silpnybe.
Ryžtingumo atgaivinimas
NATO – visai kas kita. Aljansas turi stiprių galimybių atgyti, ypač jei Borisas Johnsonas Didžiosios Britanijos ministro pirmininko poste pakeistų Davidą Cameroną. Jo balsas padėtų susigrąžinti NATO savo misijos prasmę.
Kai kurios Europos dalys, pavyzdžiui, Lenkija ir Baltijos valstybės, kurios ilgai buvo okupuotos Sovietų sąjungos ir žino, ką reiškia gyventi po Rusijos padu, pradeda demonstruoti savo įtaką ir stengiasi, kad jų balsas būtų išgirstas.
Tačiau be Jungtinių Valstijų lyderystės NATO nesugebės efektyviai dirbti. Kol Vašingtone vadovaus apsnūdęs prezidentas, V. Putino avantiūrizmas tęsis toliau. Amerikai reikia atgaivinti savo ryžtingumą, kad V. Putinas atsidurtų ten, kur jam priklausytų būti – visų užmirštam ant suoliuko parke.