Tačiau dabar, praėjus keturiems mėnesiams, gyvenimas Italijoje, kurią JAV viceprezidentas Mike'as Pence'as kartą pavadino šalimi, „kuria niekas nenori būti“, „yra grįžęs į beveik normalias vėžes, nepaisant pavienių koronaviruso protrūkių, kurie daugiausia siejami su į šalį atvykstančiais migrantais ar glaudžiai gyvenančių žmonių grupėmis“.
Mirtingumas beveik stabilizavosi šiek tiek 35 tūkst. viršijančiame lygyje, o naujų mirties atvejų kasdien fiksuojama ne daugiau dešimties. Bendras atvejų skaičius šiuo metu siekia 250 tūkst. 103, naujų atvejų skaičius auga vos keliomis dešimtimis per dieną.
Naktiniai klubai ir mokyklos vis dar uždaryti, apsauginės veido kaukės privalomos, o socialinio atstumo laikymasis griežtai kontroliuojamas, nors dabar pats vidurvasaris. Žmonės eina vakarieniauti į restoranus, mėgaujasi tradiciniu popietiniu aperityvu ar pasisėdėjimu aikštėse, vyksta atostogų ir apskritai – juda. Tai yra beveik stebuklas, ypač lyginant su padėtimi tokiose šalyse kaip Brazilija ir Jungtinės Valstijos, kur pandemija vis dar yra iš esmės nekontroliuojama.
Prieš tą siaubingą kovo dieną, kai pranešta apie beveik tūkstančio žmonių mirtį, sklido kalbų apie tai, kaip italai ignoruoja karantiną. Kalbėta apie dideles vakarienes arba tai, kaip visas daugiabutis vedžioja tą patį šunį, kad tik žmonės galėtų išeiti į lauką. Tuometinės karantino sąlygos reiškė, kad visiems šalies gyventojams, išskyrus būtiniausius darbus atliekančius darbuotojus, negalėjo nuo savo namų nutolti daugiau nei 300 metrų.
Žmonės neteko darbų, nukentėjo įmonės, o vaikai prarado daug brangaus laiko, nes prastai finansuojama šalies švietimo sistema sunkiai galėjo prisitaikyti ir nuotolinio mokymo. Tačiau dar sunkiau buvo matyti vaizdus, kuriuose užfiksuoti mirę žmonės, perpildytos ligoninės ir vienumoje mirštantys žmonės – mylimi seneliai ir močiutės. Tai sukėlė visai šaliai didžiulį sielvartą ir ilgam laikui paliko didelį randą, sako Italijos nacionalinio sveikatos instituto direktorius Gianni Rezza.
„Pirmosios fazės metu gyventojai sureagavo gana pozityviai, tačiau savo vaidmenį veikiausiai suvaidino baimė, – CNN sakė jis. – Vaizdai, kaip kariniais sunkvežimiais Bergame vežami karstai, buvo žiaurūs, ir veikiausiai tai aiškiai parodė, kad leidus virusui nekontroliuojamai cirkuliuoti, priartėsime prie rimtų problemų.“
Atlaikė audrą
Pamažu nuo tos siaubingos dienos reikalai gerėjo. Kasdienis naujų atvejų skaičiaus galiausiai stabilizavosi ir vėliau sumažėjo iki nežymaus kasdienio infekcijų rodiklio. Žmonės labai rimtai pažiūrėjo į karantiną, pareigingai dėvėjo kaukes ir tai daro iki šio. Šalis pamažu atsigauna.
Policija ėmėsi griežtų priemonių užtikrinti karantino laikymąsi, o civilinės saugos pareigūnai automobiliais patruliavo gatvėmis ir per garsiakalbius ragino žmones likti namuose.
Tuomet gegužės pradžioje šalis pamažu ėmė atsiverti. Iš pradžių buvo leista pirkti maisto išsinešti, tuomet jau leista pavalgyti ir maitinimo įstaigoje. Su kiekvienu nauju laisvės skoniu sveikatos tarnybos tikrino užkrečiamumo rodiklį ir neleisdavo daugiau įmonių atsidaryti, jeigu atvejų skaičius padidėdavo. Taip pat žmonės buvo nuolat perspėjami, kad vėl gali būti įvestas karantinas, jeigu padėtis pablogės.
Labai atsargiai darbą atnaujino sporto salės, o parduotuvėse vis dar ribojamas pirkėjų skaičius. Leidžiama kursuoti tik 50 proc. traukinių, viešojo transporto sistema veikia ribotai. Griežtai kontroliuojama, kad žmonės dėvėtų kaukę, taip pat prie kiekvienų durų galima rasti rankų dezinfekcinio skysčio.
Rodos, kad blogiausia – jau praeityje. Dabar nauji užsikrėtimo atvejai daugiausia siejami su židiniais migrantų stovyklose ar glaudžiai gyvenančiose bendruomenėse, tačiau jie yra griežtai kontroliuojami aktyviomis testavimo priemonėmis.
Liepos 23 d. Italijos sveikatos ministras Roberto Speranza patvirtino, kad sunkus darbas atsipirko. „Manau, kad Italija atlaikė audrą. Kalbu ne apie vyriausybę, bet apie visą šalį“, – sakė jis.
Tačiau ministras perspėjo, kad dar ne laikas atsipalaiduoti. „Mes buvome pirmieji, nukentėję nuo viruso po Kinijos. Mes neturėjome instrukcijos, kaip elgtis. Turėjome patys sužinoti apie virusą, – sakė jis. – Manau, kad turime būti atviri patys sau: tai buvo sunkiausi mėnesiai mūsų šalies istorijoje nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.“
Tačiau nors Italija švenčia – laikydamasi saugaus atstumo – Italijos ministras perspėjo, kad ne visiems blogiausia jau praeityje. „Tarptautinė situacija man kelia didelį nerimą“, – sakė jis ir pabrėžė, kad pasaulyje mes „išgyvenome blogiausią epidemijos akimirką“.
Tad kas padėjo tokiai šaliai, kaip Italija, kuri garsėja savo skepticizmu bet ko, kas vos tik primena taisyklę, atžvilgiu, laimėti kovą, prie kurios, rodos, niekas dar net nepriartėjo? Antroji banga jau smogė Ispanijai, Prancūzijai ir Vokietijai, o pirmoji banga dar net nesibaigė Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Valstijose.
Žurnalistas ir rašytojas Beppe Severgnini CNN sakė, kad dėl viso to kaltas pats italų „itališkumas“. „Mes susidorojome, nes radome kitų išteklių, kurie visuomet čia buvo: realizmas, išradingumas, didelės šeimos, solidarumas ir atsiminimai, – CNN sakė jis. – Italijoje taisyklių laikomasi ar nesilaikoma kitaip, nei kitur pasaulyje. Mes manome, kad tai yra įžeidimas mūsų protui laikytis taisyklės pirmiau ja nesuabejojus.“
Todėl kai kovo 10 d. Italijos vyriausybė įvedė drakonišką karantiną, anot B. Severgnini, italai taisykle patikėjo. „Dėl COVID-19 mes nusprendėme, kad karantinas yra logiškas sprendimas, todėl nebuvo poreikio versti žmones jo laikytis“, – aiškino jis.
Politinė valia
Daugelis mano, kad Italijos ministro pirmininko Giuseppe Conte, neturinčio politinių ryšių su jokia konkrečia partija, sprendimas „nežaisti politikos“ svariai prisidėjo. Kaskart, kai jis įvesdavo griežtesnę priemonę, sakydavo, kad dėl to kaltas jis, o ne jo vadovaujama vyriausybė.
Tačiau aktyvistai Italijos šiaurėje, kur virusas nekontroliuojamas plito nuo pirmo užfiksuoto atvejo vasario 21 d. iki kovo 10 d., kai šalyje buvo įvestas karantinas, mano, kad iš pradžių premjeras nepakankami rimtai žiūrėjo į situaciją. Birželį prokurorai jį apklausė, ar drakoniškas karantinas galėjo būti įvestas anksčiau.
G. Rezza mano, kad svarbų vaidmenį suvaidino ne tik baimė, bet reikia pasveikinti ir vyriausybę, ypač dėl to, kad premjeras savo sprendimus grindė mokslu, o ne populiarumo siekiu. „Pasakyčiau, kad nors kartą politikai pademonstravo tam tikrą aiškumą ir drąsą, nes klausėsi mokslininkų, ypač sveikatos ministras“, – sakė jis, turėdamas omeny R. Speranzą.
„Politikai taip pat ėmėsi drąsių sprendimų, nes karantinas reiškė, kad dalis gyventojų gali būti nepatenkinti, baugino ir galimos ekonominės pasekmės. Sprendimas įvesti nacionalinį karantinas tikrai buvo drąsus“, – sakė jis.
Jungtinėse Valstijose karantinai iki šiol buvo fragmentiški, o Jungtinėje Karalystėje atsivėrimas iki šiol vyksta sunkiai ir didžiajai daliai gyventojų sunkiai suprantamu būdu. Esama beveik kiekvienos taisyklės spragų ir išimčių. Net ir Ispanijoje, kurią virusas taip pat paveikė itin skaudžiai, o karantinas buvo labai griežtas, virusas sugebėjo rasti naują būdą įsitvirtinti iš dalies dėl to, kad valdžia nusprendė atsiverti per daug ir per greitai. Ispanijoje jau galima eiti šokti, tačiau ne Italijoje.
Pastaruoju metu virusas vėl kelia galvą ir Prancūzijoje, tačiau vietos valdžia tik liepos 20 d, įvedė reikalavimą privalomai dėvėti kaukę. Italijoje toks reikalavimas galioja nuo pat pradžių, ir R. Speranza sako, kad jis veikiausiai galios dar kurį laiką.
Nepaisant savo sėkmės istorijos kovojant su virusu, Italija patyrė didelių ekonominių nuostolių. Prognozuojama, kad šalies BVP šiais metais smuks apie 10 proc., o daugelis verslų, susijusių su turizmo sektoriumi, jau niekada nebeatsigaus. Tačiau tai, kad šalyje nefiksuojama antroji banga – kol kas, reiškia, kad dar vienas karantinas yra mažai tikėtinas, todėl įmonės gali ir toliau gaivinti savo veiklą nebijodamos, kad teks prarasti dar daugiau pinigų.
Jungtinėse Valstijose gyvenęs B. Severgnini sako, kad egzistuoja didelis kontrastas tarp Italijos bauginančiai stebinančios sėkmės ir akivaizdžiai sunkių Amerikos pastangų, siekiant išlyginti koronaviruso kilimo kreivę. „Jungtinės Valstijos gimė iš maišto, ir tai vis dar juntama, – sakė jis. – Tačiau kartais maištauti yra absurdiška. Pavyzdžiui, pandemijos metu.“
Jis mano, kad baimė suvaidino svarbų vaidmenį. „Baimė gali būti savotiška išminties forma“, – sakė jis.
„Drąsa, demonstratyvus nerūpestingumas, – sakė jis. – Na, ir tai, kad neturime Donaldo Trumpo taip pat padeda.“