Kongrese įsivyravusi aklavietė atspindi pražūtingą Donaldo Trumpo įtaką – jo aršus priešiškumas remti Ukrainą įbaugino respublikonus ir privertė juos paklusti. Tačiau padėtį Miunchene dar labiau temdė D. Trumpo sugrįžimo į valdžią per lapkritį numatytus prezidento rinkimus šmėkla. Prieš savaitę D. Trumpas pasigyrė vienai iš sąjungininkių pareiškęs, kad nepuls jos ginti, jei jie nesilaikys NATO gynybos išlaidų tikslų: „Vėluojate susimokėti? Ne, aš jūsų neginsiu. Tiesą sakant, paraginčiau juos daryti viską, ką tik, po velnių, jie nori“.
Dėl Rusijos ginklavimosi, prastėjančios Ukrainos padėties ir galimo D. Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus Europa yra atsidūrusi ties pavojingiausia kryžkele per pastaruosius dešimtmečius. Europos valstybės ir kariuomenės svarsto, ar jos turės laviruoti per šią krizę be savo sąjungininkės, kurią turėjo beveik 80 metų. Klausimas ne tik tas, ar Amerika apleis Ukrainą, bet ir tas, ar ji gali apleisti Europą. Tam, kad Europa užpildytų dėl Amerikos pasitraukimo atsiradusią tuštumą, jai reikėtų padaryti kur kas daugiau, nei tik padidinti išlaidas gynybai. Jai teks iš naujo persvarstyti karinės galios prigimtį, branduolinio atgrasymo vaidmenį Europos saugumui ir toli siekiančias politines karinės organizacijos bei struktūros pasekmes.